Popiežiaus audiencija kamiliečiams. Nėra krikščionybės be švelnumo
Audringai praleidęs pirmus tris gyvenimo dešimtmečius, tarnavęs samdomu kariu, dažnai įsiveldavęs į muštynes, mėgęs vyną ir azartinius lošimus, Kamilis radikaliai pakeitė gyvenimą. Atsivertimą nulėmė pažintis su vienuoliais kapucinais. Jis ir pats panoro stoti į kapucinų vienuolyną Neapolyje, tačiau nebuvo priimtas. Apsigyvenęs Romoje Kamilis įsidarbino slaugytoju Šv. Jokūbo ligoninėje. Tarnaudamas ligoninėje jis subūrė keletą bendraminčių, su kuriais septynioliktojo amžiaus pradžioje įkūrė naują vienuoliją – Ligonių tarnų kongregaciją, kuri pagal steigėjo vardą paprastai vadinama kamilijonais arba kamiliečiais. Vėliau susiformavo ir kelios moteriškos ta pačia charizma gyvenančių seserų kongregacijos.
Pirmadienio rytą susitikęs su šių vienuolijų atstovais ir atstovėmis popiežius visų pirma ragino ištikimai sekti steigėjo charizma, kuri niekada nenustos aktualumo, nes visada tarp mūsų bus kenčiančių, ligos ir skurdo slegiamų žmonių, kuriems reikia mūsų geranoriškos ir kantrios pagalbos.
Kai liga sutrukdo, o kartis ir radikaliai sukrečia žmogaus gyvenimą, tuomet jam labai reikia atjaučiančio brolio ar sesers artumo, sakė Pranciškus. Reikia ne tik kompetentingo mediko pagalbos, bet reikia ir artimo žmogaus, kuris paguoda ir palaikymu padėtų atstatyti brangiausią žmogaus turtą – sveikatą arba palydėtų į visų mūsų laukiantį susitikimą su Viešpačiu.
Popiežius atkreipė dėmesį į labai svarbią, bet šiomis dienomis ne visur savaime suprantamai taikomą vertybę – švelnumą. „Norėčiau stabtelėti ties žodžiu „švelnumas“. Tai žodis, kuriam gresia pavojus būti išmestam iš šiandieninio žodyno. Turime jį susigražinti ir taikyti gyvenime. Negali būti krikščionybės be švelnumo. Švelnumas – tai krikščioniška laikysena. Jis yra tarsi „kaulų čiulpai“. Jo reikia kiekvieną kartą, kai sutinkame kenčiantį žmogų.“ (JM / VaticanNews)
