Bendroji audiencija. Popiežius kalbėjo apie kelionę į Maroką
Padėkojęs Maroko karaliui ir vyriausybei, vyskupams ir visai katalikų bendruomenei už pakvietimą ir nuoširdų priėmimą, popiežius sakė: „Dėkoju Viešpačiui, kad man leido žengti dar vieną žingsnį dialogo su broliais ir seserimis musulmonais keliu, kad leido – kaip skelbė kelionės motto – būti „Vilties tarnu“ šiuolaikiniame pasaulyje“. Popiežius paminėjo du prieš jį pas musulmonus nukeliavusius didžiuosius piligrimus – šv. Pranciškų Asyžietį, kuris prieš 800 metų aplankė sultoną al-Maliką al-Kamilą, ir šv. Joną Paulių II, kuris 1985 m. buvo nuvykęs į Maroką.
„Kas nors galėtų paklausti: kodėl popiežius keliauja pas musulmonus, o ne vien pas katalikus? […] Mes su musulmonais esame to paties tėvo Abraomo įpėdiniai. […] Dievas nori, kad mes gyventume kaip broliai – tai ir yra paaiškinimas, kodėl pas juos keliavau – kad gyventume kaip broliai su musulmonais, kurie, kaip ir mes, yra Abraomo vaikai. Neturime išsigąsti skirtumų, kuriuos Dievas sukūrė, bet turime išsigąsti, kai nesielgiame kaip broliai. Mes privalome kartu keliauti per gyvenimą.“
Tarnauti vilčiai dabartiniais laikais – visų pirma reiškia tiesti tiltus tarp civilizacijų. Dėl to, sakė popiežius, man buvo didelė garbė aplankyti Maroko Karalystę, susitikti su jos tauta ir vadovais. Popiežius paminėjo pokalbyje su karaliumi Mohammedu VI paliestas temas – žmogaus orumo gynimą ir taikos ugdymą, teisingumą ir kūrinijos apsaugą. Šioje perspektyvoje popiežius kartu su karaliumi pasirašė raginimą, kad šventasis Jeruzalės miestas būtų saugomas kaip visos žmonijos paveldas ir trijų monoteistinių religijų taikaus susitikimo vieta. Pirmąją vizito Maroke dieną, šeštadienį, popiežius taip pat pagerbė karalių Mohammedo V ir Hassano II atminimą, aplankė institutą, kuriame savo tarnystei rengiasi musulmonų pamokslininkai ir imamai. Šis institutas, pabrėžė popiežius, ugdo pagarbą kitoms religijoms, smerkia smurtą ir integralizmą.
Ypatingas dėmesys buvo skirtas migrantams. Susitikimo su migrantais metu popiežius išgirdo liudijimus, kaip pasikeičia migranto likimas, kai jis susiduria su svetinga bendruomene ir jį gerbiančiais žmonėmis. Bažnyčia Maroke labai daug dirba migrantų labui. Už tai popiežius padėkojo ir padrąsino ją ir toliau tarnauti pagal Kristaus žodžius: „Buvau (svetimšalis) keleivis, ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35).
Antroji vizito diena buvo skirta krikščionių bendruomenei. Popiežius paminėjo apsilankymą socialiniame centre, kuriame vargstantiems žmonėms tarnauja Kalkutos Motinos Teresės seserys ir daug savanorių. Rabato katedroje vyko susitikimas su kunigais ir pašvęstaisiais bei su Ekumeninės Bažnyčių tarybos nariais. „Maroke gyvena mažoji kaimenė, dėl to priminiau evangelinius druskos, žiburio ir raugo simbolius“, – sakė popiežius. „Svarbi ne kiekybė, bet kad druska turėtų skonį, kad žiburys šviestų ir kad nuo raugo visa tešla įrūgtų. Visa tai turime ne patys iš savęs, bet iš Dievo, iš Šventosios Dvasios, kurios įkvėpti liudijame Kristų savo aplinkoje, liudijame dialogu ir bičiulyste, krikščionišku gyvenimu.“
Sekmadienį aukotose Mišiose dalyvavo šešiasdešimties tautybių tikintieji. Tai, pasak popiežiaus, buvo nepaprastas Dievo tautos apsireiškimas islamiškoje šalyje. Tą dieną skambėjęs palyginimas apie Gailestingąjį tėvą priminė, jog Dievas nori, kad visi jo vaikai dalyvautų jo džiaugsme, visiems jis dovanoja savo atleidimą. Džiaugsmo šventėje dalyvauja visi, kurie išpažįsta, kad jiems reikia Tėvo gailestingumo ir kurie sugeba džiaugtis kiekvienu į namus sugrįžtančiu broliu. Popiežius atkreipė dėmesį, kad palyginimas apie Gailestingąjį tėvą skambėjo šalyje, kurioje musulmonai kiekvieną dieną šaukiasi Gailestingojo. (JM / VaticanNews)
