„Christus vivit“. Popiežiaus laiškas jaunimui ir Dievo tautai
Šiais žodžiais prasideda posinodinis apaštališkasis paraginimas „Christus vivit“, kuriuo popiežius Pranciškus kreipiasi į jaunimą ir visą Dievo tautą. Jį sudaro 9 skyriai ir 299 paragrafai. Dokumentą Šventasis Tėvas pasirašė kovo 25 d. lankydamasis Loreto Dievo Motinos šventovėje, o jo oficialus pristatymas įvyko šį antradienį Šventojo Sosto spaudos salėje. Vatikane akredituotus tarptautinės žiniasklaidos atstovus su nauju popiežiaus Pranciškaus mokymo dokumentu supažindino Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius kard. Lorenzo Baldisseri su bendradarbiais ir keli kiti asmenys, dalyvavę pernai rudenį vykusiame jaunimui skirtame Sinode.
Pirmasis skyrius: „Ką Dievo Žodis sako apie jaunimą?“ Popiežius primena jaunuolius Biblijos personažus – Juozapą, Gideoną, Samuelį, Dovydą ir kitus, taip pat Mergelę Mariją, pastebi, kad Evangelijose daug kartų matome Jėzaus palankumą jauniems žmonėms.
Antrasis skyrius: „Jėzus Kristus visada jaunas“. Jėzus – tai ne iš išorės ir iš tolo mums šviečiantis žiburys, bet jis artimai bendrauja su žmonėmis, dalijasi savo gyvenimu, dalyvauja jaunų žmonių jaunystėje, rašo Pranciškus. Dėl to ir mes turime stengtis bei prašyti Viešpatį, kad niekam neleistų sendinti Bažnyčios, jos stabdyti, tramdyti, prikaustyti prie praeities. Pati Bažnyčia kartais praranda entuziazmą ir bando remtis tuo, ką jai siūlo pasaulis. Dėl to reikia jaunimo, kad padėtų jai išlikti visada jaunai. Reikia, kad ir Bažnyčia atidžiau klausytų, ką jaunimas jai nori pasakyti, o ne tik smerktų pasaulio blogybes. Jaunimas nenori nei kad Bažnyčia tylėtų ir būtų drovi, nei kad visas savo jėgas būtų sutelkusi kovai su dviem ar trimis jai didžiausią nerimą keliančiais pavojais.
Trečiasis skyrius: „Jūs esate Dievo dabartis“. Jaunimas yra ne tik pasaulio ateitis, bet ir dabartis. Jauni žmonės jau šiandien savo indėliu praturtina pasaulį. Dėl to reikia visada atidžiai išklausyti, ką jaunimas sako ir ko klausia. Daroma didžiulė klaida, kai manoma, kad galima jaunimą numaldyti iš anksto parengtais standartiniais atsakymais, nesistengiant išklausyti, ko jie klausia ir kam provokuoja. Šiame savo dokumento skyriuje popiežius paliečia kelias didžiąsias mūsų laikų paradigmas, kurių aktualiausia yra plati ir daugiasluoksnė skaitmeninės komunikacijos tikrovė. Ji suteikė naujas komunikavimo, informacijos platinimo galimybes, bet kartu tapo naujų vienatvės formų, įvairių manipuliacijų ir išnaudojimo teritorija. Šiame kontekste popiežius mini italą jaunuolį Carlo Acutis, kompiuterijos ir interneto entuziastą, o kartu ir karštą tikintįjį, kuris mirė sulaukęs vos 15 metų, o dabar jau yra kandidatas į šventuosius.
Kita dabartinio meto paradigma yra migracijos reiškinys, kuriame jaunuoliai dalyvauja ir kaip migrantai, ir kaip migrantus priimančių, jiems padedančių visuomenių ir bažnytinių bendruomenių nariai. Popiežius pamini ir nepilnamečių išnaudojimą, kuris atnešė daug skausmo aukoms, o taip padarė daug žalos visai Bažnyčiai, daugelį žmonių paskatino nuo jos nusigręžti. Popiežius prašo jaunimą būti su Bažnyčia šiuo sunkiu metu, nenusigręžti nuo sužeistos motinos. Šis tamsus momentas, jaunimui padedant, tesuteikia progą imtis epochinės reikšmės permainų ir žengti į naująsias Sekmines.
Ketvirtasis skyrius: „Didžioji žinia visiems jaunuoliams“. Popiežius kartoja tris didžiąsias tiesas. Pirmoji: Dievas yra meilė ir jis visus mus myli. Antroji: Kristus tave vaduoja ir gelbsti, atleidžia visas kaltes ir padeda atsitiesti. Trečioji: Jis gyvena tarp mūsų. Ieškok jo!
Penktasis skyrius: „Jaunimo keliai“. Dievo meilė ir mūsų asmeninis ryšys su Kristumi nesusiaurina žmogaus akiračių ir netrukdo jam svajoti, bet kaip tik priešingai – stimuliuoja, skatina ar netgi verčia žmogų veržtis pirmyn, siekti geresnio ir gražesnio gyvenimo. Popiežius ragina jaunimą nežiūrėti į gyvenimą iš namų balkono, nepraleisti jaunystės atsisėdus prieš ekraną, nežiūrėti į pasaulį turisto akimis. Jaunystė – tai pasirengimo brandžiam gyvenimui metas. Brandos procese deramas dėmesys turi būti skiriamas ir dvasiniam gyvenimui, ryšiui su Jėzumi. Tiek dvasinei, tiek intelektinei, kultūrinei ir socialinei žmogaus brandai labai naudingas tiesioginis sąlytis su mūsų laikų žmonių bėdomis ir kančia, angažavimasis į veiklą, kuria siekiama jiems padėti.
Šeštasis skyrius: „Jaunimas su šaknimis“. Popiežius prisipažįsta, kad jam skauda širdį, kai mato, kiek daug žmonių kuria savo gyvenimą be šaknų, tarsi pasaulis neturėtų istorijos ir viskas prasidėtų šiandien. Neleiskite, ragina Pranciškus, kad jūsų jaunystė būtų pajungta paviršutiniškumo propagavimui, matykite skirtumą tarp tikrojo grožio ir išorinio įvaizdžio. Šioje dokumento dalyje popiežius primena ryšių tarp skirtingų kartų žmonių svarbą ir ypač ragina jaunimą semtis gyvenimo išminties iš savo senelių.
Septintasis skyrius: „Jaunimo sielovada“. Jaunimo sielovada turi būti „sinodiška“, tai yra jaunimas turi būti įtrauktas į jos planavimą ir vyksmą. Bažnytinėje aplinkoje jaunimas ne tik turi gauti krikščionišką ugdymą, bet ir patiems jaunuoliams turi būti sudarytos galimybės dalytis su kitais savo gyvenimu. Jaunimo ir atsakingųjų už sielovadą dialoge turi skambėti artumo, palydėjimo, meilės kalba, kuri vienintelė yra pajėgi pasiekti širdį.
Aštuntasis skyrius: „Pašaukimas“. Reikia ne patiems save sukurti ar „išrasti“, bet reikia save „atrasti“, suprasti, kas esame ir kam esame pašaukti. Šiame skyriuje visų pirma kalbama apie du didžiuosius krikščioniškuosius pašaukimus: pašaukimą gyvenimui šeimoje ir pašaukimą į kunigystę ir Dievui pašvęstą gyvenimą. Žmogaus lytiškumas yra ypatinga Dievo dovana, kurios išsipildymas yra vaisinga ir ištikima meilė šeimoje. Popiežius ragina jaunimą tikėti šeimos kilnumu ir vertingumu. „Neleiskite, kad iš jūsų atimtų galimybę rimtai mylėti“. Popiežius taip pat prašo jaunimą, kad siekdami atpažinti savo pašaukimą neatmestų ir gyvenimo pašventimo Dievui galimybės. Jei suprasi, kad Dievas tave šaukia, rašo popiežius, atsiliepk į jo kvietimą ir jis tavo gyvenimą pripildys džiaugsmo.
Devintasis skyrius: „Atpažinimas“. Paskutiniame dokumento skyriuje popiežius primena, kad pašaukimo atpažinimas – tai labai asmeniškas procesas. Labai svarbi aplinka, kitų nuoširdi pagalba ir malda, tačiau kiekvienas žmogus pats asmeniškai privalo žiūrėti į savo vidų ir klausytis, ką Viešpats jam sako. Niekas kitas už mus neatpažins mūsų pašaukimo. Tai galime padaryti tik mes patys.
Baigdamas savo apaštališkąjį paraginimą popiežius rašo, jog jis džiaugiasi, matydamas, kad jaunimas bėga greičiau už tuos žmones, kurie atsilieka dėl lėtumo arba baimės. Bažnyčiai labai reikia šitokio jaunatviško veržlumo; Bažnyčiai reikia jaunimo įžvalgų ir tikėjimo. „Kai jūs nuskubėsite ten, kur mes dar nesuspėjome eiti, būkite kantrūs ir mūsų palaukite“, – rašo popiežius jaunimui. (JM / VaticanNews)
