Popiežiaus bendroji audiencija. „Kaip ir mes atleidžiame“

Viską esame gavę iš Dievo. Jis mus sukūrė ir apdovanojo savo meile. Tačiau, kad ir kaip stengtumės gyventi pagal Dievo įsakymus, visada mūsų gyvenime bus dėl ko prašyti atleidimo. Atsimename, kiek kartų dykinėjome, tuščiai leidome laiką, kiek kartų įsileidome nuoskaudas į savo širdis, ir meldžiame Dievą: „Atleisk mums mūsų kaltes“.

Pasak popiežiaus, mūsų malda, ko gero, būtų graži ir prasminga, jei apsiribotume tik šia pirmąja dalimi. Tačiau Jėzus ją papildo ir sutvirtina pridurdamas ir antrąją dalį: „...kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Dievo mums dovanojamas atleidimas turi paveikti mūsų santykius su kitais žmonėmis, mūsų broliais ir seserimis. Gerasis Dievas nori, kad ir mes būtume geri. Jei mes prašome Viešpatį, kad atleistų mums kaltes, mūsų prašymas bus nuoširdus ir Viešpats jį išklausys, jei ir mes atleisime žmonėms, su kuriais kartu gyvename, broliams ir seserims, draugams, kaimynams, visiems, kas galbūt su mumis pasielgė ne taip, kaip būtume norėję.

Begalinė Dievo malonė mus įpareigoja. Kas daug iš Dievo gauna, tas turi dosniai dalytis su kitais. Evangelijoje pagal Matą iš karto po „Tėve mūsų“ maldos Jėzus priduria: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14–15). Dievo meilė ir artimo meilė viena be kitos neįmanomos. Apie tai kalbama evangelisto Mato užrašytame Jėzaus palyginime apie skolininkus (plg. Mt 18, 21–35). Tarnas buvo skolingas karaliui dešimt tūkstančių talentų – milžinišką sumą, kurios neįmanoma sugrąžinti. Tačiau įvyko stebuklas: karalius dovanojo skolą. Tokios didžiulės malonės sulaukęs tarnas nenori dovanoti kitam žmogui kur kas mažesnės skolos. Karalius apie tai sužinojęs nubaudžia nedėkingą tarną. Jei tu nenori atleisti, ir tau nebus atleista. Jei tu nenori mylėti, ir tu nebūsi mylimas.

Jėzus nori, kad žmonių santykiuose niekada netrūktų atleidimo. „Ne viską gyvenime įmanoma išspręsti teisingumu“, – sakė popiežius. „Reikalingas atleidimas, ypač jei norime sustabdyti blogį. Tik mylėdami labiau negu būtina sugebėsime pradėti naują malonės istoriją. Blogis eina išvien su kerštu; jei jo neužtvenksime, jis apsems visą pasaulį. „Akies už akį įstatymą Jėzus pakeičia meilės įstatymu: tai, ką Dievas davė man, aš duodu tau. Šį gražų Velykų meto rytą pagalvok, ar sugebi atleisti. O jei nesugebi, prašyk Viešpatį atleidimo malonės, nes atleidimas – tai malonė.“ Ne blogis už blogį, bet gerumas už Dievo mums dovanojamą gerumą. Geru žodžiu, apkabinimu, šypsena galime dalytis su kitais meile, kuria mes patys buvome apdovanoti.  (JM / VaticanNews)