Abortas neturi būti kūdikio patologijos „prevencija“
Pasak popiežius Pranciškaus, labai klaidinga teigti, kad žmogiška būtybė dėl savo amžiaus, sveikatos būklės ar gyvenimo kokybės yra netinkama gyventi. Įsčiose užsimezgusio kiekvieno vaiko gyvybė yra dovana, kurią reikia priimti, mylėti ir globoti. Visada.
„Kai moteris sužino, jog laukiasi vaiko, tuoj pat joje pabunda gilaus slėpinio pojūtis. Mamos tai žino. Naujos būtybės joje augimo suvokimas persmelkia viską, paversdamas moterį mama“, – sakė popiežius. Jis priminė mokslinį pažinimą, jog tarp motinos ir vaiko, tarp dviejų žmogiškų būtybių, nuo pat pradžių atsiranda intensyvūs, įvairaus pobūdžio ryšiai (cross-talk), kurie užtikrina abipusį prisitaikymą. Kaip moteris tampa motina, taip ir žmogiška būtybė joje tampa vaiku.
Prenatalinės diagnozės technologijos šiandien jau pirmosiomis savaitėmis pajėgia nustatyti patologijų riziką. Tiek įtarimas, tiek žinojimas apie patologiją įtakoja nėštumo išgyvenimą, įstumia moteris ir poras į gilų nerimą.
„Vienišumo, bejėgiškumo, baimės dėl vaiko jausmas ir visos šeimos kančia yra tarsi tylus šauksmas, prašymas padėti ligos tamsoje, kurioje niekas negali nustatyti, kaip iš tiesų bus. Kiekvienos ligos eiga yra savita ir netgi gydytojai dažnai nežino, kaip ji pasireikš konkrečiais atvejais. Ir vis dėlto yra vienas dalykas, kurį medicina tikrai žino: jei vaikai dar motinos įsčiose turi patologijos požymių, jie yra maži pacientai, kuriuos neretai galima gydyti vaistais, chirurgine intervencija ar specialia priežiūra, jau galinčiais sumažinti baisų atstumą tarp diagnozės ir terapijos galimybių, kuris jau daug metų yra viena iš savanoriško aborto ir vaikų su patologijomis palikimo institucijų globai priežasčių“, – pažymėjo popiežius Pranciškus, pasidžiaugdamas, jog yra ir tokių institucijų, kurios gali suteikti specialią pagalbą šeimoms, kurios susilaukė sergančio vaiko.
Visiems turi būti pasiekiamas kompetentingas mokslinis ir sielovadinis palydėjimas, suprantant, jog medicinos galutinis tikslas nėra vien išgydymas, bet ir sakralios žmogaus gyvybės vertės saugojimas. „Mediko profesija yra misija, pašaukimas vardan gyvybės“, – pažymėjo popiežius.
Šeimoms su ligotu kūdikiu reikia integralios pagalbos, kad jos nesijaustų apleistos, kad jaustų žmogišką šilumą ir meilę.
„Tai ypač būtina tiems vaikams, kuriems dabartinėmis medicininių žinių sąlygomis yra lemta mirti tuoj po gimimo arba po trumpo laiko. Šiais atvejais slauga gali atrodyti kaip neprasmingas išteklių naudojimas ir papildoma kančia gimdytojams. Tačiau atidus žvilgsnis pastebės tokių pastangų autentišką prasmę, šeimos meilės išsipildymą. Rūpinimasis šiais vaikais padeda tėvams išgyventi gedulą ir pajausti jį ne vien kaip praradimą, bet ir bendrą kartu nueitą kelią. Vaikas jų gyvenime liks visam laikui. Ir bus galėję jį mylėti“, – sakė popiežius.
Deja, šiuo metu dominuojanti kultūra neremia tokios perspektyvos: baimė ir priešiškumas neįgalumui visuomenėje dažnai kreipia link aborto, vaizduojamo kaip „prevencija“.
„Tačiau Bažnyčios mokymas šiuo klausimu yra aiškus: žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama, o prenatalinės diagnozės naudojimas selekcijos tikslais yra nepriimtinas, nes tai nežmogiško eugenikos mentaliteto išraiška, kuri atima iš šeimų galimybę priimti, apkabinti ir mylėti savo silpniausius vaikus“, – pridūrė popiežius.
Pranciškus pabrėžė, kad tai nėra katalikų tikėjimo, kaip kartais sakoma, o žmogiška, „iki-religinė“ problema. Tikėjimas prisideda, tačiau vėliau. Pirmiausia tai žmogiška problema, kurios negalima priskirti vien religingumui. Pasak popiežiaus, turėtume paklausti dviejų dalykų. Pirma, ar teisėta sunaikinti žmogišką gyvybę, kad išspręstume problemą? Antra, ar teisėta nusamdyti žudiką, kad išspręstume problemą?
„Tai yra šerdis. Nereikia vadinti religišku to, kas yra žmogiška. Tai neteisinga. Niekada, niekada negalima sunaikinti žmogiškos gyvybės ar samdyti žudiko tam, kad išspręstume problemą“, – sakė popiežius.
Abortas niekada nėra atsakymas, kurio iš tiesų ieško moterys ir šeimos. Tai ligos baimės pasekmė. Praktiniai, žmogiški ir dvasiniai sunkumui yra nepaneigiami, bet būtent dėl to skubiai būtina rimta sielovada, palaikanti tuos, kurie priėmė ligotus vaikus. Reikia erdvių, vietų ir „meilės tinklų“, į kuriuos poros galėtų kreiptis pagalbos, reikia šias šeimas palydėti.
Popiežius papasakojo vieną savo ankstesnėje vyskupijoje girdėtą istoriją: penkiolikametė mergina su Dauno sindromu pastojo, o tėvai paprašė teisėjo duoti leidimą abortui. Teisėjas nutarė paklausti pačios mergaitės, nors tėvai nenorėjo leisti, nes daunė nieko nesupranta. Kai pagaliau teisėjas sutiko mergaitę, ši jam papasakojo, kad jai buvo pasakyta, jog serga, kad joje yra skrandį ėdantis gyvūnas ir todėl reikia operacijos. Kai teisėjas paaiškino, kad tai ne ją graužiantis kirminas, o kūdikis, mergina nudžiugo. Šioje situacijoje teisėjas neautorizavo aborto. Prabėgo mėnesiai ir gimė mergaitė. Ji užaugo, mokėsi, tapo advokate ir, vėliau, prokurore. Ir per kiekvieną savo gimtadienį pasikviesdavo teisėją į svečius tol, kol jis buvo gyvas.
Popiežius padėkojo audiencijoje dalyvavusiems tėvams, kurie priėmė trapias gyvybes, medikams ir visiems, kurie padeda jas globoti, kurie siekia padėti ir kitoms šeimoms. „Jūsų meilės liudijimas yra dovana pasauliui. Jus laiminu ir atsimenu savo maldoje. Prašau melstis už mane. Ačiū“, – pasakė popiežius. (RK / Vatican News)
