Bendroji audiencija. „Gelbėk mus nuo pikto“
Maldavimas, kad Dievas nepaliktų mūsų vienų, kai susiduriame su gundymais ir gelbėtų mus nuo pikto, – tai, pasak popiežiaus, vienas pagrindinių krikščioniškosios maldos elementų. Jėzus mus moko visada prašyti Dievo palaiminimo ir pagalbos, sudėti į maldą visus mūsų rūpesčius ir džiaugsmus. Tačiau labiausiai turime pasitikėti Dievo artumu ir šauktis jo pagalbos, kai jaučiame piktosios dvasios grėsmę. Popiežius priminė apaštalo šv. Petro įspėjimą: turime būti budrūs, nes „velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8).
Krikščioniškoji malda, sakė popiežius, nereiškia užsimerkti ir nematyti, kas dedasi gyvenime. Krikščioniškoji malda – ne infantiliška, bet Tėvu pasitikinčio vaiko malda. Visiškai pasitikėdamas Dievu, krikščionis visą laiką atsimena, kad žmogaus gyvenime neįmanoma išvengti sunkumų. Jei nebūtų paskutiniųjų „Tėve mūsų“ maldos žodžių, jei nebūtų maldavimo, kad Dievas nepaliktų mūsų vienų, kai esame gundomi, jei nesišauktume jo, kad gelbėtų nuo pikto, – kaipgi galėtų melstis nusidėjėliai, persekiojamieji, viltį prarandantys ir mirštantys žmonės?
Blogis lydi mūsų gyvenimą. Istorijos knygos – tai tarsi mūsų ir pasaulio gyvenimo nesėkmių katalogai. Blogis nėra Dievo kūrinys, tačiau jaučiame, kad jis yra, kad slepiasi istorijos raukšlėse. Jis tyliai prie mūsų prislenka kaip nuodinga gyvatė. Kartais jo buvimas toks akivaizdus, kad mums netgi atrodo, kad jis galingesnis už Dievo gailestingumą. Taip būna nevilties valandą, sakė popiežius.
Besimeldžiantis žmogus nėra aklas. Jis mato blogio pavojų, bet mato ir didžiulį kontrastą tarp blogio slėpinio ir Dievo slėpinio. Mes matome blogio veikimą gamtoje, istorijoje, taip pat mūsų širdyse. „Niekas negali sakyti, kad blogis jo neliečia, – sakė popiežius, – kaip ir niekas negali sakyti, kad jis niekada nebuvo gundomas. Visi žinome, kas yra blogis, visi žinome, kas yra gundymai, visi esame asmeniškai tai patyrę.
Matydami blogį, mes šaukiamės Dievo pagalbos. Paskutinieji „Tėvų mūsų“ maldos žodžiai – tai iš mūsų širdžių besiveržiantis protestas prieš gedulą, kančią, vergystę, kitų išnaudojimą, nekaltųjų vaikų ašaras. „Štai kas yra žmogus, – sakė popiežius, – jis nori gyventi, svajoja apie meilę ir gėrį, bet tuo pat metu daro bloga sau ir savo artimui, ir tai daro iki tokio laipsnio, kad net pradedame abejoti žmogiškumu“.
Atsakymas į mūsų maldavimą yra Jėzaus auka. Jis – Dievo Sūnus – mus gelbėja nuo pikto. Jis suėmimo akimirką liepia Petrui padėti į šalį kalaviją; jis pažada dangų atsivertusiam nukryžiuotam plėšikui; jis dovanoja atleidimą jį nukryžiavusiems budeliams ir visiems nesuvokiantiems jų akivaizdoje vykusios tragedijos. „Jėzaus auka ant kryžiaus mums padovanojo ramybę. Iš ten teka tikroji taika. Ji – priskėlusio Jėzaus dovana. Atsiminkime pirmuosius prisikėlusio Jėzaus žodžius: ramybė jums, ramybė jūsų sieloms, jūsų širdims, jūsų gyvenimams. Viešpats mums dovanoja savo taiką, mums dovanoja savo atleidimą. Mes turime jį prašyti, kad gelbėtų mus nuo pikto, kad padėtų mums nepasiduoti blogiui.“
Po katechezės sveikindamas didesnes bendrojoje audiencijoje dalyvavusias grupes popiežius Pranciškus priminė, kad gegužės mėnuo liaudies pamaldumo tradicijoje skirtas Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir kad šio mėnesio vidury – gegužės 13-ąją – švenčiama Fatimos Marijos šventė. Sveikindamas bendrojoje audiencijoje dalyvavusius maldininkus iš Lenkijos popiežius paminėjo šią dieną minimas pasikėsinimo į Jono Pauliaus II gyvybę metines. Popiežius priminė Fatimoje piemenėlių regėjime girdėtus Marijos žodžius: „Atėjau įspėti žmoniją, kad keistų gyvenimą ir savo sunkiomis nuodėmėmis neliūdintų Dievo. Žmones tekalba Rožinį ir teatgailauja už nuodėmes“.
Papamobiliu, kuriuo popiežius atvyko į šio trečiadienio bendrąją audienciją, kartu su juo važiavo 8 vaikai, balandžio 29 d. specialiu humanitariniu koridorium atvykę iš Libijos. Vaikai, kilę iš Sirijos, Nigerijos ir Kongo, buvo apgyvendinti Bažnyčios Italijoje išlaikomame pagalbos centre šalia Romos. (JM / VaticanNews)
