Popiežius jaunimui: būkite Viešpaties rankos vargstantiems
Jaunimas popiežių pasitiko su duona ir druska, Skopjės vyskupas palydėjo Šventąjį Tėvą iki jam skirtos tribūnos, tuomet dalyviai klausėsi jaunimo liudijimų ir klausimų. Liudijo jauna katalikų ir ortodoksų sutuoktinių pora, musulmonas ir katalikas.
Popiežius visų pirma ragino neatsisakyti ypatingų svajonių. Pasak jo, viena pagrindinių daugelio šiuolaikinių žmonių ir jaunimo problemų yra ta, kad jie prarado norą svajoti. Kai žmogus nesvajoja, svajojimo erdvę užima aimanavimas ir nusivylimas. Tačiau nereikia pasiduoti, kai atrodo, kad viskas stovi vietoje, kai asmeninės problemos kelia nerimą ir nėra atsakymų į socialinius iššūkius. Brangūs draugai, svajoti niekuomet nėra per daug. Pavargusiam pasauliui reikia sugražinti viltį, tai galime padaryti visi kartu, krikščionys ir musulmonai.
Pasaulis pavargęs, pasidalijęs, gali net atrodyti naudinga jį ir mus visus dar labiau padalyti, sakė popiežius, drąsindamas Viešpaties palaiminimo žodžiais: „Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais!“ (Mt 5,9). Nėra geresnio adrenalino už pasiryžimą kasdien įsipareigoti su pasiaukojimu svajoti, savo rankomis kurti svajones ir viltį!
Svajonės mums padeda palaikyti gyvą žinojimą, kad kitoks pasaulis yra įmanomas, kad esme pašaukti jį kurti, dalyvauti jo kūrime savo įsipareigojimu ir darbais. Nebijokite kurti svajonių ir vilties!
Antra vertus, mes, Bažnyčios nariai, neturime būti keistuoliai. Visiems reikia galimybės jaustis broliais ir artimaisiais, kaip apaštalai, kurie buvo „visų žmonių mylimi“. Turime išdrįsti būti kitokie, parodyti svajones, kurių pasaulis neduoda, liudyti grožį – dosnumo, tarnystės, tyrumo, ištvermės, atleidimo, ištikimybės pašaukimui, maldos ir kovos už teisingumą ir bendrąjį gėrį, meilės vargstantiesiems ir socialinės draugystės grožį.
Svajodami prisiminkite šv. Motiną Teresę. Kai ji čia gyveno, nė neįsivaizdavo, koks gali būti jos gyvenimas, tačiau nesiliovė svajojusi, visaip stengėsi atpažinti savo labai pamilto Jėzaus veidą visuose, paliktuose gatvės pakraštyje. Ji svajojo ypatingai ir todėl mylėjo ypatingai. Štai kokia buvo jos rankų darbo svajonė: „Ji norėjo būti pieštukas Dievo rankose“. Šią savo svajonę ji paskyrė Dievui, ja įtikėjo, dėl jos kentėjo, tačiau niekuomet jos neatsisakė. Tuomet Dievas šiuo pieštuku ėmė rašyti ligi tol neparašytus nuostabius puslapius.
Popiežius drąsino jaunimą darbuotis taip, kaip Motina Teresė: „Kiekvienas iš jūsų pašauktas savo rankomis dirbti taip, kaip Motina Teresė, rimtai žvelgti į gyvenimą, kad nuveiktumėte kažką gražaus. Neleiskite, kad iš jūsų atimtų viltį“.
Popiežius pasidalijo ypatingų svajonių įvykdymo paslaptimi: „Niekas to negali vienas, neįmanoma gyventi tikėjimu ir ypatingomis svajonėmis be bendruomenės, tik savo širdyje ar namuose: reikia bendruomenės, kuri padėtų žengti pirmyn“.
„Kai svajonės išnyksta ir širdis gęsta, ieškokite bendruomenės, vieni kitus palaikykite ir prisiminkite, jog Kažkas nori, kad gyventumėte. Gailestingasis ir Gerasis testiprina jus ir tepadaro, kad širdies svajones galėtumėt savo rankomis paversti tikrove“, – palinkėjo popiežius, pakviesdamas kartu sukalbėti šv. Motinos Teresės maldą „Viešpatie, ar tau reikia mano rankų?“ (SAK / Vatican News)
