Popiežius pasveikino Bulgarijos ortodoksų patriarchą ir sinodą
„Jūsų troškimą mus aplankyti (...) laikome pagarbos Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčiai išraiška. Jus užtikriname, jog pagarba yra abipusė. Stengiamės, kiek įmanoma, stebėti jūsų darbą ir džiaugiamės, kai girdime stiprius Europos krikščioniškas šaknis ginančius žodžius ir perspėjimus dėl pavojų, kurie pasiekia tokį lygį, jog tampa kova prieš Dievą ir krikščionių fiziniu persekiojimu jų pačių šalyse. Šiais klausimais mūsų nuomonės sutampa“, – tarp kitų dalykų pažymėjo patriarchas Neofitas.
Ortodoksų ganytojas priminė, jog Bulgarijos žemė yra tiek krikščionių vienybės, tiek jų tarpusavio kontroversijų liudytoja. Jis paminėjo IV amžiaus Serdikos – taip kadaise vadinosi dabartinė Bulgarijos sostinė Sofija – bažnytinį susirinkimą, taipogi IX amžiaus Bulgarijos krikščioninimo peripetijas. Pastarųjų sunkios pasekmės ir šiandien jaučiamos krikščioniškame pasaulyje. Galbūt naujas ir nešališkas Bažnyčios istorijos tyrimas suteiktų atsakymus į kai kuriuos klausimus. „Linkime Jums malonios viešnagės mūsų krašte“, – baigdamas savo kalbą palinkėjo patriarchas.
Popiežius Pranciškus visų pirma bulgarų kalba ištarė velykinį sveikinimą ir paminėjo apaštalą Tomą. Bulgarijos ortodoksai Velykas pagal Julijaus kalendorių šventė prieš savaitę, balandžio 28-ąją, o šį sekmadienį vadina „Tomo sekmadieniu“, atsimindami jo pradinį netikėjimą ir troškimą paliesti Viešpaties žaizdas.
„Žaizdos, kurios istorijos tėkmėje atsivėrė tarp mūsų, krikščionių, yra skausmingi dūriai Kristaus Kūnui, Bažnyčiai. Ir šiandien ranka liečiame jų pasekmes. Bet galbūt, jei kartu paliesime šias žaizdas, išpažinsime, jog Jėzus prisikėlė, paskelbsime Jį savo Viešpačiu ir mūsų Dievu, jei pripažindami savo trūkumus pasinersime į Jo meilės žaizdas, galėsime atrasti atleidimo džiaugsmą, įžvelgti dieną, kai, su Dievo pagalba, prie to paties altoriaus galėsime švęsti velykinį slėpinį“, – kalbėjo Pranciškus. Jis paminėjo „kraujo ekumenizmą“, kuris vienija daug brolių ir seserų krikščionių, pasiryžusių kentėti ar lieti kraują dėl to, kad paliudytų Velykas, kaip įvyko XX amžiaus istorijoje. Šiuo požiūriu Bulgarija pasirodė esanti derlinga ir gerai išpurenta tikėjimo žemė.
Paminėjęs tarpusavio kontaktus, popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę, vietos katalikų bendruomenės bendradarbiavimą, Pranciškus neabejojo, kad tai yra geri dialogo ženklai. Krikščionys turi „eiti ir veikti kartu“, liudydami Viešpatį, ypač tarnaudami skurdžiausiems ir pamirštiems broliams. Tai galima pavadinti „vargšų ekumenizmu“.
Daug dėmesio popiežius skyrė šventųjų slavų apaštalų, bizantiečių pagal kultūrą, Biblijos į slavų kalbą vertėjų, Kirilo ir Metodijaus atminčiai, liudijimui ir apaštalinei drąsai. Tiek ortodoksams, tiek katalikams jie gali padėti augti „misijos ekumenizme“ šiandieninėmis sąlygomis. „Ir mes, šventųjų tikėjimo paveldėtojai, esame pašaukti būti bendrystės kūrėjais, taikos Jėzaus vardu instrumentais“, – sakė Pranciškus. Jis pridūrė, remdamasis Vatikano II Susirinkimu, jog skirtingumai, ypatumai, papročiai, teologinės formulės nekliudo Bažnyčios vienybei, o dažnai papildo viena kitą.
Šventasis Tėvas padėkojo bulgarų patriarchui Neofitui ir Bulgarijos ortodoksų sinodo nariams už svetingumą, pažadėjo savo maldą už juos ir jų paprašė melstis už jį.
Pasibaigus šiam susitikimui popiežius Pranciškus, lydimas ortodoksų metropolito Antonijaus, įžengė į greta Sinodo rūmų esančią šv. Aleksandro Nevskio patriarchalinę katedrą, kurioje du kartus susikaupė tyliai maldai prie šventųjų Kirilo ir Metodijaus atvaizdo bei sosto. (RK / Vatican News)
