Popiežius: atsispirkime humaniškumo dekonstrukcijai
Savo žinioje jis priminė, jog Bažnyčios akyse švietimas yra pamatinė ir bendražmogiška teisė. Popiežius citavo Vatikano II Susirinkimo deklaraciją Gravissimum educationis, jog „visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, dėl savo asmens orumo turi neliečiamą teisę į švietimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui“. Ugdymas parengia jaunuolius pozityviam ir konstruktyviam visuomeniniam gyvenimui.
Nuo seno katalikų Bažnyčia vykdo didžiulį ugdymo darbą, kuris į centrą iškelia žmogaus asmenį, jo neatimamas teises, teisingumo ir taikos vertybes, korektišką santykį tarp asmens, visuomenės ir valstybės, solidarumą ir subsidiarumą. Bažnyčios humanistinė perspektyva vystymosi netapatina vien su ekonominiais kriterijais, bet trokšta padėti kiekvieno ir viso žmogaus pažangai, taip pat žmonijos ir aplinkos dermei. Tai didžiulis ir ne pavieniui pasiekiamas uždavinys.
Vienas iš didelių iššūkių ugdymui šiandien yra humanizmo dekonstrukcija, kurią generuoja individualizmas ir vartotojiškumas, pirmenybę teikiantys varžymuisi, o ne bendradarbiavimui, užtemdantys bendras vertybes ir pakertantys elementarių sugyvenimo taisyklių šaknis. Žmonių ir tautų santykius, požiūrį į mūsų bendrus namus, planetą apgaubia abejingumo kultūra.
Pasak popiežiaus, humanizmo dekonstrukciją galima atsverti tikrovių, kuriose asmenys ugdosi, suartinimu. Tokia tikrovė yra visų pirma šeima, kurioje žmogus išmoksta išeiti iš savęs, išgirsti, gerbti, padėti, iškęsti ir sugyventi su kitu. Humanizmo rekonstrukcija taip pat reiškia ugdymo darbo orientaciją į socialines ir egzistencines periferijas. Popiežius Pranciškus pridūrė, jog ugdymas tarp mokyklų sienų turi žengti kartu su visos visuomenės keitimusi taikos ir susitaikymo labui.
Popiežius įvardijo dar vieną pavojų ugdymo darbui: rezultatų diktatūrą, kuri nesirūpina visapusiška arba integralia asmens pažanga, ignoruoja jo laisves ir svajones ir viską derina tik su produkcijos bei vartojimo logika. Jos viduje žmogus panašus į laboratorinį objektą, tarsi prilyginamas mašinai. Atsvara rezultatų diktatūrai yra, pakartojo popiežius, visais lygiais gerbiamo asmens centriškumas.
Galiausiai Pranciškus paminėjo dar vieną tendenciją, kuri tirpdo pagrindą po kojomis, ardo tapatybę: visko „sugreitinimą“, reikalavimą vis greičiau ir nuolatos transformuotis. „Pagreičio chaosą“ dera atsverti skiriant tiek laiko, kiek būtina kiekvieno amžiaus biologinei ir vidinei evoliucijai.
„Dėkoju už jūsų darbą, kad ugdymo institucijos taptų augimo Evangelijos šviesoje vietomis ir patirtimis, kad taptų brolystės humanizmo dirbtuvėmis kuriant meilės civilizaciją. Meldžiu už jus ir jūs melskitės už mane“, – sakė popiežius. (RK / Vatican News)
