Popiežius Rumunijoje: susitikimas su jaunuoliais ir šeimomis
„Šventasis Tėve, džiugiai ir pagarbiai jus sutinkame tarp mūsų čia, Jasuose!“, – sakė Jasų vyskupijos ganytojas Petru Ghergel. „Kiekvienas iš mūsų eina savo takeliu, bet šiandien jie susikirto Jasuose. Trokštame kad kartu, tauta ir ganytojas, leistumėmės į sielos piligrimystę“, – įvadiniame žodyje sakė Aleksandra ir Gabrielius, jauna pora.
Popiežius ir kiti susitikimo dalyviai išklausė keletą liudijimų. Visų pirma kalbėjo jaunas informatikos studentas Eduardas, nuo pat vaikystės priklausantis aktyviai katalikiškai asociacijai. Tikėjimas ir bendruomenė davė iš tiesų daug, bet, pasak jaunuolio, tenka grumtis ir su provokacijomis, nesigėdyti būti tikinčiu ir nuosekliu universiteto aplinkoje.
Po jo ant pakylos stojo trijų kartų šeima: anūkai, tėvai ir seneliai, Elizabeta ir Jonas, gyvenantys kaimelyje, santaikoje ir pagarboje su ortodoksų dauguma. Savo liudijime jie pristatė savo vienuolikos vaikų šeimą: septyni susituokė, du sūnus tapo kunigais, dvi dukros – vienuolėmis. Dauguma gyvena Rumunijoje, tačiau keli atvyko iš Belgijos, Italijos ir Moldovos Respublikos.
„Šiandien dėkojame Dievui už tikėjimo dovaną, kurią ir mes gavome iš savųjų tėvų ir senelių. Tai tikėjimas sutvirtino mus, kai dar būdami jauna šeima turėjome įveikti įvairius gyvenimo sunkumus, pradedant šeimos išlaikymu ir baigiant komunistinio režimo persekiojimu”, – sakė seneliai. – „Šiandien meldžiamės, kad mūsų vaikai ir anūkai taip pat liktų arti Viešpaties, svajojame, kad jie galėtų kuri ateitį nepamiršdami pradžios. Svajojame, kad visa mūsų tauta nepamirštų šaknų, meldžiame, kad gyventų taikoje, pasitikėdama savimi ir Dievu. Meldžiame už Bažnyčią, kunigus, pasišventusius, kad nepritrūktų drąsos liudyti Viešpatį.“
Po skaitinio iš Apaštalų darbų knygos apie Šventosios Dvasios nužengimą, perkeitusį mokinius (Apd 1, 12–14; 2, 1–4.14–18), savo mintimis pasidalijo ir popiežius Pranciškus.
„Brangūs broliai ir seserys, buna seara („labas vakaras”)”, – rumuniškai pasisveikino Šventasis Tėvas. – „Čia su jumis, tarp mažų ir didelių, jaučiama šeimos šiluma“.
„Džiaugiuosi žinodamas, kad šioje aikštėje – Dievo šeimos veidas, apimantis vaikus, jaunuolius, pašvęstuosius, senelius iš įvairių regionų“, – sakė popiežius, paminėjęs vengriškai ir lenkiškai kalbančias rumunų katalikų bendruomenes. – „Kiekvienas su sava kalba ir papročiais, tačiau laimingas atsidūręs tarp brolių“. Tai, pasak jo, ir reiškia, kaip byloja kelionės Rumunijoje šūkis, „eiti kartu“, tai ir yra Šventosios Dvasios dovanojama vienybė, kuri nėra vienodumas.
Komentuodamas senelių Elžbietos ir Jono liudijimą, popiežius sakė, jog „Gražu regėti, kai meilė suleidžia atsidavimo ir įsipareigojimo, darbo ir maldos šaknis. Meilė įsišaknijo jumyse ir davė daug vaisių“. Jis pakartojo jų linkėjimą vaikams ir anūkams nepamiršti savo šaknų. Tai galioja visiems, trokštantiems kurti rytojų.
Atsiliepdamas į studento Eduardo liudijimą, popiežius pritarė, jog tikėjimas gali būti nelengvas, tačiau jei jis tikras, tada suteikia gražų ir gilų įsitikinimą, jog esame Dievo mylimi vaikai ir broliai tarpusavyje. O piktasis siekia skaidyti, atskirti, sukiršinti.
Dvasia leidžia pasijusti išaugusiais iš tų pačių šaknų, dvasinio tinklo dalimi, priklausančiais vieni kitiems, mylinčiais vienas kitą. Nes, citavo popiežius vieną šventą rumunų eremitą, „Be meilės ir be Dievo joks žmogus negali gyventi žemėje“. Pasak eremito, pasaulio pabaiga ateis tada, kai kaimynų namų nebejungs takeliai, kai tarp brolių, artimųjų, krikščionių ir tautų nebebus krikščioniškos meilės ir tarpusavio supratimo.
Šventasis Tėvas jaunuolių ir senelių susitikimo dalyviams palinkėjo neišleisti iš akių tikėjimo atveriamo horizonto, iškylančio virš sunkumų; atsiliepti į Viešpaties prašymą laisvai pasakyti „Taip“ meilei, veidui ir žvilgsniui. Tai daug kilnesnė laisvė, nei pirkti ir vartoti. Tai pašaukimas, kuris ištraukia iš apkasų, tiesia kelius, primena, jog esame vaikai ir broliai. (RK / Vatican News)
