Trečiadienio katechezė apie Apaštalų darbus
Katechezės pradžioje buvo perskaitytos eilutės iš Apaštalų darbų pirmojo skyriaus:
„(Petras tarė:) Taigi vienam iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų, pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu, reikia kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju. (...) Ir burtas krito Motiejui, ir jis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų“ (Apd 1, 21–22. 26).
Po Jėzaus Prisikėlimo mokiniai, vieningai ir maldoje, susibūrę aplink Mariją, paklusdami Jėzaus žodžiams, aktyviai ruošėsi priimti Dievo galybę. Tačiau po skausmingų Kančios įvykių liko tik vienuolika iš dvylikos – šis skaičius reprezentuoja 12 Izraelio genčių – Viešpaties išrinktų apaštalų. Nebėra Judo, kuris iš graužaties pats sau atėmė gyvybę.
Tačiau jo atsiskyrimas nuo bendrystės su Viešpačiu ir broliais prasidėjo jau anksčiau. Jis pradėjo veikti vienas pats, izoliuotis, prisirišo prie pinigų ir pasinaudojo vargšais, pametė iš akių darymo veltui ir savęs dovanojimo horizontą, kol galiausiai puikybės virusas užkrėtė jo protą ir širdį, ir iš draugo (Mt 26, 50) pavertė priešu, kuris vadovavo tiems, kurie atėjo suimti Jėzų (Apd 1, 16).
Judas gavo malonę tapti artimiausio Jėzaus rato dalimi ir dalyvauti Jo tarnystėje, tačiau kažkuriuo momentu nusprendė, kad pats „išgelbės“ savo gyvenimą ir taip jį prarado (žr. Lk 9, 24). Jo širdis nebepriklausė Jėzui, jis išstojo iš bendrystės su Juo ir kitais, nustojo būti mokiniu ir save iškėlė virš Mokytojo. Jį pardavė ir niekšybės kaina įsigijo sklypą, tačiau šis nesubrandino derliaus, bet permirko jo paties krauju (žr. Apd 1, 18–19).
Jei Judas pirmenybę suteikė mirčiai, tai Vienuolika pasirinko gyvenimą ir palaiminimą, perėmė atsakomybę tai perduoti kitiems, karta po kartos, iš Izraelio tautos – Bažnyčiai.
Evangelistas Lukas Apaštalų darbuose parodo, jog vieno iš Dvylikos praradimas sužeidė pirmosios bendruomenės kūną, sukūrė būtinybę jo atsakomybę perduoti kitam. Reikėjo atstatyti Dvylikos grupę. Tačiau kaip? Petras nurodo kriterijų: naujasis narys turi būti Jėzaus mokinys nuo pat pradžios iki pabaigos, nuo krikšto Jordano upėje iki žengimo į Dangų. Tai momentas, kai gimė bendruomeninė įžvalga, žiūrėjimas į tikrovę tikėjimo akimis, vienybės ir bendrystės perspektyvoje.
Kandidatai buvo du: Juozapas, vadinamas Barsabu, ir Motiejus. Visa bendruomenė meldėsi tokiais žodžiais: „Tu, Viešpatie, kuris visų širdis pažįsti, parodyk, katrą iš šių dviejų pasirenki, kad užimtų tą apaštalo tarnystės vietą, nuo kurios nuklydo Judas (Apd 1, 24–25)“. Viešpats per mestą burtą parodė į Motiejų ir šis buvo priskaitytas prie apaštalų.
Tokiu būdu Dvylikos kūnas buvo atstatytas, kaip ženklas, jog bendrystė yra viršesnė už pasidalijimą, izoliaciją, savanaudžio mentalitetą. Bendrystė yra pirmasis apaštalų liudijimas. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35), – pasakė Jėzus.
Dvylika išreiškia Viešpaties stilių. Jiems patikėtas išganymo darbo tęsimas. Jie nesiekia parodyti tariamo tobulumo, tačiau per vienybės malonę iškelia tą, kuris nauju būdu gyvena savo tautos tarpe: Viešpatį Jėzų. Apaštalai nusprendė gyventi Prisikėlusiojo karalystėje kaip vieningi broliai, nes tik taip įmanomas tikras savęs dovanojimas.
„Ir mums reikia atskleisti Prisikėlusiojo liudijimo grožį, išeiti iš apsiribojimo savimi pačiais, atsisakyti pasilaikyti Dievo dovanas, nekristi į vidutiniškumą. Apaštalinio kūno atstatymas rodo, jog pačiame krikščionių bendruomenės DNR yra vienybė ir laisvė nuo savęs pačių, kurie leidžia nebijoti skirtingumo, neprisirišti prie daiktų ir dovanų, tapti martyres – gyvojo ir istorijoje besidarbuojančio Dievo šviesos liudytojais“, – sakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
