Trečiadienio katechezė: krikščionio gyvenimo būdas
„Sekminių, galingo Dievo Dvasios išliejimo ant pirmosios krikščionių bendruomenės, vaisius buvo tas, jog daugybės žmonių širdis pervėrė linksmasis skelbimas apie išgelbėjimą Kristuje, kerygma, ir jie laisvai Jį priėmė, atsiversdami, pasikrikštydami Jo vardu ir, savo ruožtu, gaudami Šventosios Dvasios dovaną. Apie tris tūkstančius asmenų tapo dalimi brolijos, kuri yra tikinčiųjų „gyvenimo aplinka“ ir bažnytinis evangelizavimo darbo fermentas. Šių brolių ir seserų Kristuje tikėjimo įkarštis jų gyvenimą pavertė Dievo darbo scenarijumi, kuriame per apaštalus vyko stebuklai ir ženklai. Išskirtinumas tapo įprastumu, kasdienybė tapo gyvojo Kristaus apsireiškimo erdve“, – kalbėjo popiežius.
„Evangelistas Lukas mums tai pasakoja pateikdamas Jeruzalės bažnyčią kaip kiekvienos krikščioniškos bendruomenės paradigmą, kaip ikoną brolybės, kuri neturi būti nei idealizuota, nei minimalizuota. Apaštalų darbų pasakojimas mums leidžia pažvelgti tarp sienų to namo, kuriame pirmieji krikščionys rinkosi kaip Dievo šeima, nusiteikę mylėti brolius ir seseris Kristuje. Galime aiškiai įsivaizduoti jų gyvenimo būdą: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (Apd 2, 42)“. Krikščionys nuolatos klausosi apaštalų mokymo (didache), praktikuoja aukšto lygio tarpusavio santykius, dalindamiesi dvasiniais ir materialiniais gėriais, atsimena Viešpatį „laužydami duoną“, kitaip tariant, Eucharistijoje, kalbasi su Dievu maldoje“, – sakė Šventasis Tėvas.
„Toks yra krikščionio elgesys. Aš pakartosiu: atidžiai klausosi apaštalinio mokymo. Antra, praktikuoja aukšo lygio tarpusavio santykius, dalindamiesi dvasiniais ir materialiniais gėriais. Trečia, atsimena Viešpatį „duonos laužyme“, Eucharistijoje. Ketvirta, bendrauja su Dievu maldoje. Tai keturi gero krikščionio požymiai“, – pabrėžė popiežius.
„Skirtingai nuo žmonių visuomenės, kurioje linkstama siekti savų interesų nepaisant kitų arba net kitų sąskaita, tikinčiųjų bendruomenė atmeta individualizmą ir vietoj jo pirmenybę teikia dalijimuisi ir solidarumui. Krikščionio sieloje nėra vietos egoizmui: jei tavo širdis egoistiška, nesi krikščionis, esi iš pasaulio, kuris teieško savo naudos, savo pelno. Lukas sako, jog tikintieji buvo kartu, buvimas arti vienas kito ir vienybė yra tikinčiųjų gyvenimo stilius: būti artimais, susirūpinusiais vienas kitu, be apkalbų“, – sakė Pranciškus. Pasak jo, iš šio pašaukimo dalintis ir būti vieningais kyla ir kitos krikščioniškos nuostatos: dosnumas, ligonių lankymas, pagalba stokojančiam, nuliūdusiųjų guodimas.
Nuoširdus broliškumas krikščionių bendruomenėje siejasi su autentišku liturginiu gyvenimu. Lukas pasakoja, jog „jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi (Apd 2, 46–47)“.
Štai tokiomis sąlygomis Viešpats augino krikščionių bendruomenę ir didino jos narių skaičių (Apd 2, 47). Tikinčiųjų ištvermė sandoroje su Dievu ir su broliais tapo traukos jėga, kuri sužavėjo ir laimėjo daug širdžių. Tai yra principas, kuris galioja kiekvieno laiko tikinčiųjų bendruomenei.
„Melskime Šventosios Dvasios, kad mūsų bendruomenes padarytų vietomis, kuriose priimamas ir praktikuojamas naujas gyvenimas, solidarumo ir bendrystės darbai; vietomis, kuriose liturgija yra susitikimas su Dievu, tampantis bendryste su broliais ir seserimis; vietomis, kurios tuo pat metu būtų atviros durys į dangiškąją Jeruzalę“, – trečiadienio bendrosios audiencijos metu skaitytos katechezės pabaigoje meldė Šventasis Tėvas.
Kaip įprasta, jis pasveikino įvairias tikinčiųjų grupes. Galima pridurti, kad bendrąją trečiadienio audienciją popiežius pradėjo ne šv. Petro aikštėje, o Pauliaus VI salėje Vatikane, kurioje pasveikino ligonius ir jų palydovus. Ligoniai buvo pakviesti į salę, kad būtų apsaugoti nuo didelės dienos kaitros ir visą likusią audiencijos dalį galėjo stebėti dideliame ekrane. (RK / Vatican News)
