Pranciškaus dovana Baltramiejui. Broliškas gestas
Popiežiaus spontaniškas gestas vainikavo Konstantinopolio ekumeninio patriarchato delegacijos vizitą Romos šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės proga. Po Šv. Petro bazilikoje aukotų iškilmės Mišių popiežius, kiti celebrantai ir svečiai nuėjo į bazilikos kriptą pasimelsti prie apaštalo šv. Petro kapo. Pranciškus užkalbino šiemetinėse Petrinių iškilmėse dalyvavusį Konstantinopolio patriarcho legatą arkivyskupą Jobą ir paprašė, kad jis po Mišių jį palydėtų į Šv. Mortos namus. Atvykus į popiežiaus rezidenciją, Pranciškus atnešė iš savo privačios koplyčios dėžutę su šv. Petro kaulų fragmentais ir paprašė ją perduoti Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui.
Pranciškaus sprendimas padovanoti relikvijas broliui Baltramiejui nebuvo iš anksto su niekuo derintas. Netgi artimiausi popiežiaus bendradarbiai iš pradžių sutrikę nesubėjo jo komentuoti. Netrukus, ypač konservatyvesniuose katalikų sluoksniuose, kilo nelabai draugiškų komentarų banga: kodėl gi popiežius atiduoda brangiausias katalikų relikvijas kitos Bažnyčios galvai?
Ką Pranciškus padovanojo Baltramiejui?
Konstantinopolio patriarchui buvo padovanota dėžutė su keletu kaulų fragmentų, surastų apaštalo Petro palaidojimo vietoje. Kaip žinoma, šv. Petro palaidojimo vietoje imperatorius Konstantinas ketvirtojo amžiaus pradžioje pastatydino baziliką. Šešioliktojo amžiaus pradžioje ji buvo nugriauta ir jos vietoje pastatyta dabartinė Šv. Petro bazilika. Naujoji bazilika buvo suprojektuota taip, kad jos centras būtų toje pačioje vietoje kaip ir senosios bazilikos, tai yra virš vietos, kur buvo palaidotas apaštalas Petras. Nei senosios, nei naujosios bazilikos statytojai neabejojo, kad apaštalo kapas yra tiksliai toje vietoje, kur yra bazilikos konfesijos altorius. Vis dėlto vėliau atsirado abejonių ir dėl apaštalo Petro palaidojimo vietos, ir dėl to, ar iš viso jis ten palaidotas. Antra vertus, nebuvo ir jokių įrodymų, išskyrus tik beveik dviejų tūkstančių metų tradiciją.
Bazilikos kriptoje statant sarkofagą 1939 m. pradžioje mirusiam popiežiui Pijui XI buvo atkastos po bazilika esančio senojo nekropolio sienos. Paskatintas atradimo popiežius Pijus XII nurodė ieškoti šv. Petro kapo. Archeologiniai kasinėjimai po bazilika, neardant jos grindų, truko keliolika metų. Archeologai atkasė seną romėnišką nekropolį su didžiuliais mauzoliejais, kurie buvo užpilti žemėmis Konstantino laikais statant pirmąją baziliką. Buvo surasta taip pat kukli koplytėlė su krikščioniškais simboliais ir užrašais, liudijančiais, kad ta vieta pirmųjų amžių krikščionims buvusi ypatingai brangi. Vienas tų užrašų skelbė: „Petros eni“, kas graikiškai reiškia „Čia yra Petras“. Šalia surasta ir žmogaus kaulų. Popiežius Pijus XII neskubėjo viešai paskelbti, kad surastos šv. Petro relikvijos. Tik po dar keliolika metų trukusių tyrimų 1968 m. popiežius Paulius VI pranešė apie relikvijų suradimą. Keli kaulų fragmentai buvo sudėti į bronzinę dėžutę, kurią nuo to laiko popiežiai laikė savo privačioje koplyčioje. Būtent šią dėžutę popiežius Pranciškus, kaip brolybės ženklą, padovanojo Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui.
Ką šis gestas reiškia?
Liepos 16 d. Niujorko Fordham universiteto Krikščionių ortodoksų studijų centro interneto portale publicorthodoxy.org paskelbtas šio centro vadovo George‘o Demacopouloso tekstas: „Relikvijų diplomatija“. Pasak autoriaus, praeityje relikvijas popiežiai naudodavę kaip Romos sosto prestižo įrodymus ir savo galios įrankius. Petro relikvijų turėjimas buvo svarbus argumentas popiežiaus kaip Petro įpėdinio autoritetui paremti. Jei popiežiai ir dovanodavo kitiems savo turimas relikvijas, tai niekada nebuvo dovanojami šventųjų kūno fragmentai, bet tik prie jų prisilietę audeklo gabalėliai arba kiti daiktai.
Tokia viduramžiška paradigma jau seniai atgyvenusi, o plataus atgarsio sulaukęs popiežiaus Jono Pauliaus II gestas 2004 m. ir dabartinis Pranciškaus mostas tam, ką būtų galima vadinti „relikvijų diplomatija“, suteikia visiškai naują kitokią prasmę.
George Demacopoulos užsimena apie 2004 m. popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu Konstantinopolio Bažnyčiai perduotas šventųjų Grigaliaus Nazianziečio ir Jono Auksaburnio relikvijas.
Šventieji Grigalius Nazianzietis ir Jonas Auksaburnis, abu gyvenę ketvirtajame amžiuje, buvo Konstantinopolio vyskupai, tai yra dabartinio Konstantinopolio patriarcho pirmtakai. Abu jie gerbiami ir krikščioniškuose Rytuose, ir Vakaruose. Jų relikvijos Romoje buvo atsidūrusios dėl sudėtingų istorinių aplinkybių. Šv. Grigaliaus relikvijas į Romą atgabeno seserys vienuolės aštuntajame amžiuje bėgusios nuo ikonoklastų persekiojimų Bizantijoje. Šv. Jono Auksaburnio relikvijas į Romą atvežė tryliktajame amžiuje Konstantinopolį nusiaubę kryžiuočiai iš Vakarų Europos (arba, tiksliau sakant, tas relikvijas tiesiog pavogė). Tad jų grąžinimas buvo istorinės skriaudos atlyginimas. Apie tai užsiminė ir patriarchas Baltramiejus savo kalboje Šv. Petro bazilikoje 2004 m. lapkričio 27 d. „Šiandien, šventųjų relikvijoms grįžtant į savo sostinę, atitaisoma bažnytinė anomalija ir neteisingumas“, – sakė patriarchas. Jis taip pat priminė šv. Jono Auksaburnio kitados ištartą griežtą įspėjimą, kad pasikėsinimas į Bažnyčios vienybę yra didesnė nuodėmė už ereziją ir kad už pažeistą vienybę neįmanoma atsiteisti net kankinių krauju. „Dėl to, suprasdami mus slegiančią atsakomybę, šiandien džiaugiamės kiekvienu vienybės atkūrimą žadančiu mostu“.
Dar didesniu vienybę žadančiu mostu galime laikyti Pranciškaus sprendimą padovanoti „broliui Baltramiejui“ pirmojo Romos vyskupo relikviją. Šiuo gestu, aukščiau minėtame straipsnyje pastebi George Demacopoulos, popiežius dar labiau transformuoja „relikvijų diplomatijos“ paradigmą. Jo gestas – tai kur kas daugiau negu vien žalos pašalinimas ir teisingumo atstatymas. Tai savo galios ir įtakos „apiplėšimas“. Pranciškus Baltramiejui yra tikrasis brolis. Kaip, beje, ir Petras buvo Andriejaus – Konstantinopolio Bažnyčios dangiškojo globėjo – brolis. (JM / VaticanNews)
