Popiežiaus bendroji audiencija: nebijokime tų, kurie mums liepia tylėti
Pirmoji krikščionių bendruomenė, apdovanota gausiomis malonėmis, drąsiai liudija Viešpatį ir, nepaisant gana didelio išorinio pasipriešinimo, nuolat auga jos narių skaičius, sakė popiežius. Šv. Lukas, Apaštalų darbų knygos autorius, siekdamas gerai perduoti tą pirmosios bendruomenės gyvastingumą, nurodo ir konkrečią pirmųjų krikščionių dažnų susibūrimų vietą – Jeruzalės šventyklos Saliamono stoginę (plg. Apd 5, 12). Šis atviras portikas, saugantis nuo saulės ir lietaus, yra patogi vieta susitikti, skelbti ir liudyti.
Luko pasakojime taip pat pabrėžiama, kad apaštalai ypatingą dėmesį skiria ligoniams, o jų žodžius lydi stebuklingi ženklai. Pasak popiežiaus, Apaštalų darbų knygos aprašyta pirmuosius žingsnius žengianti Bažnyčia yra tarsi „karo lauko ligoninė“, kurioje gauna prieglobstį sergantieji ir silpniausieji. Jų kančia patraukia apaštalų dėmesį ir jie – neturėdami „nei aukso, nei sidabro“ (Apd 3, 6), bet galingi Jėzaus vardu – jiems padeda. Jie, kaip ir visų amžių krikščionys, supranta, kad visų pirma sergantiesiems yra skirtas Dievo karalystės skelbimas, jie yra broliai, su kuriais labiausiai tapatinasi Kristus ir nori, kad juose mes jį surastume. Ligoniai yra brangiausi Bažnyčiai, kunigų širdims, visiems tikintiesiems. Negalime jų atmesti, bet priešingai – turime juos globoti ir jiems padėti. Krikščionys turi jais rūpintis, pakartojo popiežius.
Tarp apaštalų išsiskiria Petras, kuriam buvo suteikta pirmavimo misija (plg. Mt 16, 18, Jn 21, 15–17). Jis pirmasis pradeda skelbimo misiją Sekminių dieną (plg. Apd 2, 14–41). Jis vadovaus Jeruzalės susirinkimui (plg. Apd 15, Gal 2, 1–10). Jis, panašiai kaip Jėzus, eina prie neštuvų, bendrauja su ligoniais, gydo jų ligas. Galilėjos žvejys eina pas ligonius, bet leidžia, kad per jį veiktų kitas – gyvasis ir esantysis Kristus. Petras liudija Kristų, liudija visu savimi, savo kūnu. Jis yra istorijoje įsikūnijusio Žodžio įrankis. Petras veikia savo Mokytojo vardu. Žiūrėdami tikėjimo akimis matome jame Kristų. Kupinas Šventosios Dvasios Petras eina pas sergančius žmones ir, net jei jis pats nieko nedaro, jau vien jo šešėlis krisdamas ant ligonių juos „paglosto“, tampa gydančiu Prisikėlusiojo švelnumu, kuris sugrąžina ligoniams gyvybę, išganymą, orumą. Šitaip Dievas parodo savo artumą, sakė Pranciškus ir priminė viename savo rytinių pamokslų Šv. Mortos namuose panaudotą apibrėžimą, kad Dievo vaikų žaizdos – tai „teologinės švelnaus Dievo prisilietimo vietos“. „Sergančiųjų žaizdose, ligose, kurios neleidžia žmogui ramiai gyventi, visada yra Jėzus. Tai Jėzaus žaizdos. Jose yra Jėzus, kuris kreipiasi į kiekvieną ir prašo, kad padėtume sergantiesiems, kad juos gydytume, globotume“, – sakė Pranciškus.
Petro nuveikti darbai sukelia sadukiejų pavydą ir neapykantą. Jie įkalina apaštalus, o nustebinti stebuklingo išvadavimo, uždraudžia jiems skelbti. Net ir matydami stebuklingą apaštalų išvadavimą, sadukiejai užsispyrę laikėsi savo. Jų širdys buvo kietos, netikėjo tuo, ką matė. Petras jiems pasakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Šie žodžiai, pasak Pranciškaus, yra krikščioniškojo gyvenimo raktas. „Aš Dievo klausau labiau negu žmonių – toks yra didis krikščionių atsakymas. Tai reiškia, kad Dievo reikia klausyti be jokių išlygų, be atidėliojimų ir skaičiavimų. Reikia su juo sutikti, kad galėtume būti jo ir visų kelyje sutinkamų žmonių sąjungininkai. Prašykime Šventąją Dvasią malonės nebijoti tų, kurie mums liepia tylėti, kurie mus šmeižia ir netgi kėsinasi į mūsų gyvybę. Nebijokime. Prašykime, kad ji stiprintų mūsų tikėjimą, jog Viešpats mus myli ir guodžia, visada yra su mumis“, – sakė popiežius, baigdamas katechezę.
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje, tarp kelių tūkstančių maldininkų, buvo ir penki šimtai ukrainiečių, atvykusių į Romą dalyvauti šiame mieste prieš penkis dešimtmečius konsekruotos Šv. Sofijos bažnyčios jubiliejuje. Popiežius Pranciškus juos pasveikino. (JM / VaticanNews)
