Popiežius grįžo iš kelionės. Pirmieji atgarsiai
Kaip pastebi kelionėje popiežių lydėjęs Šventojo Sosto žinių tarnybos vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli, bene akivaizdžiausia žinia, kurią ši kelionė skelbia, yra ta, kad jei norime pamatuoti žmonių laimę, gerovę, viltį, su kuria jie gyvena kiekvieną dieną, nepakanka vien susipažinti su šalių, kuriose jie gyvena, ekonominės pažangos rodikliais. Ta daugybė žmonių, kurie išėjo pasitikti Pranciškaus į molėtas ir dulkinas Maputu ar Antananaryvo gatves, tos nesuskaitomos minios, kurios dalyvavo popiežiaus vadovautos liturgijose, skelbia žinią, kurios neįmanoma suprasti remiantis tik statistika.
Vienas labiausiai jaudinančių šios popiežiaus kelionės momentų buvo apsilankymas Akamasoa – Gerų draugų mieste – šalia Antananaryvo. Toje vietoje, kur prieš kelis dešimtmečius buvo milžiniškas sąvartynas, šiandien tvarkingai išrikiuoti plytų namai, mokyklos, žaidimų ir sporto aikštelės. Prieš tris dešimtmečius jėzuito kunigo Pedro Opeka pradėto darbo rezultatas, pasak Tornielli, yra vienas tų paslėptų turtų, kuriais Bažnyčia gali pagrįstai džiaugtis ir didžiuotis. Kasdieninį kantrų, kitiems nematomą misionieriaus ir jo bendradarbių darbą į dėmesio centrą iškėlė popiežiaus vizitas. Bažnyčioje yra daugybė tokių tėvų Pedro.
Visose trijose lankytose šalyse popiežius kalbėjo apie valdančiųjų atsakomybę už savo visuomenės gyvenimą, apie pareigą ieškoti naujų kelių, kurie vestų į pažangą, teisingumą ir socialinę santarvę. Popiežiaus žodžiai buvo skirti visų pirma konkrečioms lankytoms šalims, bet taip pat visai Afrikai, nes su panašiomis problemomis susiduria dauguma žemyno valstybių. Popiežiaus įspėjimą būti budriems gali sau prisitaikyti visos šalys, nes, kaip buvo pastebėta popiežiaus kalboje palyginti neblogai besitvarkančio Mauricijaus politiniams lyderiams, šiandien labai dažna pagunda tvarkant ekonominį gyvenimą pirmumą skirti našumo, produktyvumo rodikliams, užmirštant pagrindinį ekonominės veiklos tikslą – žmogų. Popiežius pavadino stabmeldiška tokią ekonominę politiką, kuriai svarbus tik pelnas, o visai nerūpi vargstantieji ir gamtai daroma žala.
Dar per anksti kalbėti apie popiežiaus kelionės rezultatus, tačiau – ypač Mozambiko atveju – popiežiaus apsilankymas tikrai buvo laiku ir labai reikalingas. Didelę dalį nepriklausomo Mozambiko istorijos paženklino ginkluoti konfliktai. Iš karto po nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo daug metų trukęs pilietinis karas, kuris buvo užbaigtas Romoje 1992 m. pasirašyta taikos sutartimi. Tąkart labai svarbus buvo popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas dar vykstant karui, 1988 m. Po taikos sutarties pasirašymo tikra ramybė neįsitvirtino. Anksčiau kovojusios šalys po kurio laiko vėl ėmėsi ginklo, tik šįkart konflikto mastai buvo jau mažesni. Visai neseniai, prieš pat popiežiaus Pranciškaus vizitą, Mozambiko valdžia ir opozicija įsipareigojo niekada daugiau nenaudoti ginklų nesutarimams spręsti. Popiežiui lankantis Mozambike jautėsi atsipalaidavimo ir taikaus geranoriškumo atmosfera. Kaip pastebi popiežių lydėję žurnalistai, nei valdžios, nei opozicijos spauda nebandė manipuliuoti popiežiaus kalbomis, interpretuoti jų savo naudai. Prieš popiežiaus atvykimą ir ypač vizito dienomis vyravo pakili gera nuotaika, nesijautė, kad dar neseniai visuomenė buvo labai susipriešinusi. Tikimasi, kad popiežiaus apsilankymas žymės naujo sutaikintos visuomenės gyvenimo pradžią. (JM / VaticanNews)
