Popiežius Mauricijuje. Šventumas ir džiaugsmas
„Čia, priešais altorių, kuris yra skirtas Mergelei Marijai, Taikos karalienei, ant kalvos, nuo kurios matosi miestas ir tolėliau jūra, esame Mauricijaus ir kitų Indijos okeano salų gyventojų daugybė, kuri susirinko klausytis Jėzaus skelbiamų palaiminimų. Tai tas pats Gyvenimo Žodis, kuris turi tą pačią galią kaip ir prieš du tūkstančius metų, tą pačią kaitrą, kuri uždega ir šalčiausias širdis. Kartu galime pasakyti Viešpačiui – tikime į Tave, tikėjimo šviesoje ir širdyje žinome, jog Izaijo pranašystė yra tiesa: Tu skelbi taiką ir išganymą, skleidi gerąją žinią. Tegyvuoja mūsų Dievas“, – sakė popiežius Pranciškus pradėdamas homiliją.
Palaiminimai yra krikščionio „tapatybės kortelė“. Tai atsakymas į klausimą: „Kaip būti geru krikščioniu?“ – „Daryti tai, ką Jėzus sako palaiminimuose, kiekvienam savo būdu“. To pavyzdys, anot popiežiaus, yra palaimintojo ir Mauricijuje labai gerbiamo t. Jacques’o-Desiré Lavalio gyvenimas. Jis žinojo, kad evangelizacija nėra būti toli, bet tapti viskuo visiems: išmoko vergų kalbą, mokė, būrė bendruomenes, kurios pačios tęsė misiją. Tokios gyvybingos misijos reikia ir šiandien, joje savo vietą turi atrasti ir jaunuoliai.
Skaudu konstatuoti, kad nepaisant ekonominio augimo pastaraisiais dešimtmečiais, jaunuoliai šiandien taip kenčia, jų ateitis neaiški. „Jaunuoliai turi būti mūsų pirmoji misija“, – pabrėžė Pranciškus. Ne tolimu ir abstrakčiu būdu, bet suteikiant jiems vietą, išmokstant jų kalbą, išklausant jų istorijas, būnant greta, leidžiant pajusti, kad jie yra Dievo palaiminti. „Neleiskime, kad iš Bažnyčios ir visuomenės būtų pavogtas jaunas veidas!“, – sakė popiežius, užsimindamas apie „prekiautojus mirtimi“.
Šventasis Tėvas padrąsino gyventi palaiminimais dabar, nelaukti „palankesnio laiko“, nes galios ir pasaulio interesai dažnai susivienija prieš mus ir kuria aplinką, kurioje sunku realizuoti žmogiškąjį solidarumą. Gyventi palaiminimais, priminė jis, taip pat reiškia mokėti džiaugtis ir būti laimingiems, nes tik džiugūs krikščionys žadina troškimą eiti tokiu pat keliu.
Kai girdime grėsmingą prognozę, jog „mūsų vis mažiau“, neturime pirmiausia galvoti apie vienos ar kitos pasišventimo formos skaičiaus mažėjimą, bet apie trūkumą vyrų ir moterų, kurie nori patirti laimę šventumo kelyje, maitinti širdies ugnį gražiausiu ir išlaisvinančiu skelbimu.
„Melskimės, broliai ir seserys, už mūsų bendruomenes, kad jos liudytų krikščioniško gyvenimo džiaugsmą ir išvystų įvairių Šventosios Dvasios siūlomų gyvenimo formų šventumo sužydėjimą“, – kvietė popiežius. Pasak jo, Marijos, mus saugančios ir lydinčios Motinos, atvaizdas mums primena, jog ji buvo pavadinta palaimintąja. Jos, patyrusios skausmą tarsi širdį veriantį kalaviją, savo Sūnaus mirtyje peržengusios didžiausios kančios slenkstį, prašome dovanos atsiverti Šventajai Dvasiai, nuolatiniam džiaugsmui, kuris nepasiduoda ir neatsitraukia, visada leidžia jausti ir tvirtinti, kad „Visagalis daro didžius dalykus ir šventas yra Jo vardas“. (RK / Vatican News)