Popiežius: neužmiršti esmės – susitikimo su Dievo gailestingumu
Popiežius užėjo į Šv. Pankracijaus katedrą, joje su vyskupu ir vyskupijos dvasininkais sukalbėjo šlovinimo ir padėkos maldą, paskui aikštėje priešais katedrą su Albano vyskupu Marcello Semeraro ir kunigais koncelebravo Šv. Mišias.
Mišių homilijoje popiežius palinkėjo Albano tikintiesiems, kad jų katedra, kaip kiekviena bažnyčia, būtų vieta, kurioje kiekvienas jaučiasi Viešpaties atsimenamas, surastas ir priimtas į jo namus. Viešpats visus mus prisimena, jis mūsų neužmiršta nepaisant visų kliūčių, kurios gali nuo jo atitolinti. Nėra tokių kliūčių nei ribotumo, nuodėmės, gėdos, apkalbų ar išankstinių nusistatymų, dėl kurių Jėzus užmirštų esmę: žmogų, kurį reikia mylėti ir išgelbėti.
Kiekviena bažnyčia, kaip Bažnyčia didžiąja raide, egzistuoja tam, kad palaikytų žmoguje gyvą prisiminimą, kad Dievas jį myli. Dievas tavęs neužmiršta, tu jam brangus, brangi. Broliai, seserys, tęsė Pranciškus, nebijokite su Jėzumi eiti savo miesto gatvėmis pas tuos, kurie labiausiai užmiršti, slapstosi už gėdos, baimės, vienatvės „šakų“, kaip kad darė muitininkas Zachiejus, įlipęs į medį, kad pamatytų gatve praeinantį Jėzų. Jėzus, atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.
Jėzus pirmasis pamato mus, jis pirmasis myli mus ir mus priima. Kai pastebime, kad jo meilė pirmesnė už mūsų meilę, pirmoji paveikia mus, tuomet gyvenimas pasikeičia, tęsė popiežius.
Jei tu kaip Zachiejus ieškai gyvenimo prasmės, bet jos nerasdamas kvaišiniesi meilės surogatais, tokiais kaip turtai, karjera, malonumai, priklausomybės, leisk Jėzui pažvelgti į tave. Tik su Jėzumi pajusi, kad nuo pradėjimo esi jo mylimas; tuomet tau atsiskleis viso gyvenimo atradimas: pajusi vidujai nenugalimą Dievo šventumą, kuris sujaudina ir išjudina širdis. Taip įvyko Zachiejui, taip būna kiekvienam iš mūsų tuomet, kai atrandame už viską pirmesnę Kristaus meilę.
Klauskime savęs kaip Bažnyčia: ar Jėzus ateina pas mus pirmas? Ar pirmiausiai jis, ar mūsų darbotvarkė? Jis ar mūsų struktūros? Kiekvienas atsivertimas prasideda nuo Dievo gailestingumo ir švelnumo, kuris užvaldo širdį. Jei visa, ką darome, neprasideda nuo gailestingo Jėzaus žvilgsnio, rizikuojame supasaulietinti tikėjimą, jį sujaukti, įnešti daug priedų – kultūrinių samprotavimų, veiksmingumo vizijų, politinių pažiūrų, partinių apsisprendimų... Tačiau užmirštame esmę: tikėjimo paprastumą – tai, kas yra pirmiau nei visa kita – susitikimą su Dievo gailestingumu. Jei jis nėra mūsų centras, jei nėra kiekvienos mūsų veiklos pradžia ir pabaiga, yra pavojus Dievą laikyti svetimu Bažnyčioje, kuri yra jo namai.
Kaip būtų gražu, jei mūsų kaimynai ir pažįstami pajustų Bažnyčią kaip savo namus! Tačiau, deja, įvyksta taip, kad mūsų bendruomenės tampa susvetimėjusioa ir nepatrauklios. Kartais ir mes esme gundomi sukurti uždarus ratus, privilegijuotas išrinktųjų vietas. Daug brolių ir seserų gyvena ilgėdamiesi namų, bet nedrįsta prisiartinti, galbūt todėl, kad pasijuto nepriimti.
Viešpats trokšta, kad jo Bažnyčia būtų namai tarp namų, svetinga buveinė, kurioje kiekvienas žmogus kaip gyvenimo keleivis susitiktų su juo, kuris atėjo ir gyveno tarp mūsų.
Linkiu, sakė Šventasis Tėvas, kad Bažnyčioje įvyktų pats gražiausias dalykas: kad tikintieji džiaugtųsi, nes į gyvenimą įžengė išganymas. (SAK / Vatican News)
