Trečiadienio katechezė. Iš kokio molio nulipdytas Kristaus mokinys?
„Apaštalų darbų knygoje toliau stebime Evangelijos kelionę pasaulyje. Šventasis Lukas labai realistiškai parodo tiek šios kelionės vaisingumą, tiek kai kurių problemų atsiradimą krikščionių bendruomenėje. Kaip harmonizuoti skirtumus jos viduje ir išvengti konfliktų bei skilimų?“ – klausė popiežius Pranciškus ir priminė, jog pirmojoje krikščionių bendruomenėje Jeruzalėje buvo tiek vietinių žydų, tiek iš diasporos, tiek graikų. Kiekvienas turėjo savų kultūrinių ypatumų ir jautrumų, o pusiausvyra tarp jų buvo trapi. Štai graikai pradėjo murmėti, kad jų našlėms bendruomenė neskiria deramo dėmesio.
Kaip reaguoja apaštalai? Jie pradeda atpažinimo procesą, kuris susideda iš gero sunkumų apsvarstymo ir tuo pat metu išeičių ieškojimo. Kad bažnytinis kūnas galėtų ramiai augti, kad nenukentėtų nei Evangelijos „bėgimas“, nei rūpestis vargingiausiais šio kūno nariais, apaštalai nusprendė padalinti uždavinius.
Suprasdami, kad jų pačių pirminis uždavinys yra skelbti Dievo Žodį, apaštalai artimo meilės tarnystei rankų uždėjimu diakonais paskyrė „septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties“.
Šis sprendimas, suderinęs Žodžio ir meilės tarnystę, buvo tarsi raugas, kuris toliau skatino bažnytinio kūno augimą (žr. Apd 6, 7). Tarp septynių diakonų ypač išsiskyrė Steponas ir Pilypas.
Negalėdami kitaip atsispirti „pilno malonės ir galios“ Stepono apaštalavimui, jo priešininkai griebėsi niekingo būdo jam sunaikinti – apkalbų ir melagingo liudijimo.
Jėga nuvestas į aukščiausiojo teismo tarybą ir čia apkaltintas melagingų liudytojų, Steponas pateikė išganymo istoriją Kristaus šviesoje. Ši istorija nuolatos vystėsi ir pasiekė pilnatvę Kristuje, kurio mirtis ir prisikėlimas yra visos sandoros istorijos raktas. Steponas pasmerkė veidmainystę – „Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai! (Apd 7, 52)“.
Šie žodžiai labai supykdė jo klausytojus ir jie nusprendė jį užmušti akmenimis. Šioje situacijoje Steponas parodė, iš kokio „molio“ nulipdytas Kristaus mokinys. Jis nebandė išsisukti, neieškojo kieno nors užtarimo, bet patikėjo savo gyvenimą Dievui – „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ (Apd 7, 59) ir mirė kaip Dievo vaikas, atleisdamas – „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).
„Šie Stepono žodžiai mus moko, jog ne gražios kalbos apreiškia mūsų Dievo vaikų tapatybę, o tik savo gyvenimo atidavimas į Tėvo rankas ir atleidimas tiems, kurie mus įžeidžia. Steponas yra pirmasis kankinys, alter Christus, tas, kurį Šventoji Dvasia padarė panašų į Jėzų, laisvą nuo baimės prarasti save ir sugebantį liudyti Dievo meilę iki pat galo“, – sakė popiežius Pranciškus.
Pasak jo, šiandieninė Bažnyčia taip pat yra turtinga kankinių daugiau nei kada nors anksčiau, vyrų ir moterų, yra laistoma jų krauju, kuris yra naujų krikščionių sėkla, užtikrinanti Dievo Tautos augimą ir vaisingumą. Jie yra tikri laimėtojai, nes neprisirišo prieš šio pasaulio, bet kvėpavo dangaus Karalystės deguonimi.
„Prašykime ir mes Viešpaties, žvelgdami į vakar dienos ir šiandienos kankinius, kad išmoktume gyventi pilną gyvenimą, priimti kasdienės ištikimybės Evangelijai kankinystę ir supanašėti su Kristumi“, – meldė popiežius.
Po bendrosios trečiadienio audiencijos katechezės Pranciškus sveikino įvairias piligrimų grupes. Palaiminime ir sveikinime kalbantiems arabiškai, dažnai iš tų kraštų, kuriuose persekiojimai nėra abstraktus žodis, o tikrovė, Šventasis Tėvas pakartojo, kad „kankiniai yra tie vyrai ir moterys, kurie, ištikimi romiai meilės galiai, Šventosios Dvasios balsui, kiekvieną dieną siekia padėti broliams ir mylėti Dievą be išlygų. Jie mus moko, kad meilės galia ir romumu galima kovoti prieš dominavimą, prievartą, karą, jog taiką galima pasiekti kantrybe.“
Sveikinime italų kalba popiežius priminė, jog ateinantį penktadienį minimas šv. Vincento Pauliečio, visų karitatyvinių organizacijų globėjo, liturginis minėjimas.
„Tegu šventojo Vincento Pauliečio parodytas artimo meilės pavyzdys kreipia mus visus link džiugios ir nesavanaudiškos tarnystės labiausiai stokojantiems, atveria svetingumo pareigai ir gyvybės dovanai“, – sakė Pranciškus. (RK / Vatican News)
