Popiežius Pranciškus: tikėjimas – tai malda, kelionė ir dėkingumas
„Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19), – sako Jėzus išgydytam raupsuotajam. Būti išgelbėtam – tai mūsų tikėjimo kelionės tikslas. Šio sekmadienio Evangelija, pasakojanti apie raupsuotųjų pagydymą, mus moko, kad svarbiausi tikėjimo kelionės etapai – šauktis Viešpaties, keliauti ir dėkoti. Apie šiuos tris momentus popiežius Pranciškus kalbėjo kanonizacijos Mišių homilijoje.
Pirmasis popiežiaus paminėtas tikėjimo kelio momentas – maldavimas. Raupsuotieji žino, kad jų būklė tragiška, ne tiek dėl pačios ligos, kiek dėl izoliacijos, negalėjimo gyventi kartu su kitais visuomenės nariais. Tačiau matydami pro šalį einantį Jėzų šie žmonės išdrįsta šauktis pagalbos. Jie įveikia izoliaciją ir šaukiasi Dievo, kuris visus išklauso. „Štai kaip galima įveikti atstumą, kaip galima įveikti vienatvę“, – sakė popiežius. „Neužsidaryti su savo nuoskaudomis, neklausyti, ką sako kiti, bet šauktis Viešpaties, nes jis išklauso jo pagalbos besišaukiančiojo balsą.“
„Ir mums visiems, kaip tiems raupsuotiesiems, reikia pagyti. Mums reikia, kad mus pagydytų pasitikėjimas savimi, gyvenimu, ateitimi. Mums reikia pagyti iš baimės, iš daugybės ydų, kurioms vergaujame, iš užsidarymo ir daugybės priklausomybių.“ Jei šaukiamės Viešpaties, jis pagydo mūsų širdį, sakė Pranciškus. Malda – tai tikėjimo vartai; malda – tai širdį gydantis vaistas.
„Beeidami jie pasveiko“ (Lk 17, 4), sakoma Evangelijoje. Kelionė, ėjimas pirmyn – tai antrasis svarbus mūsų tikėjimo dėmuo. Raupsuotieji buvo pagydyti, kai ėjo į Jeruzalę, kai kopė aukštyn kylančiu keliu. Tikėti, sakė popiežius, reiškia keliauti, kopti aukštyn, išeiti iš savęs. Kai išplaukiame iš savo saugių uostų, kai paliekame savo komfortišką aplinką, tikėjimas daro stebuklus. Tikėjimas auga ir plečiasi, kai aukojamės ir rizikuojame. Popiežius atkreipė dėmesį ir į tai, kad raupsuotieji pasveiko, kai ėjo kartu. Tikėjimas – tai ėjimas kartu su kitais, kartu su bendruomene, o ne atskirai nuo jos.
Pagijo dešimt raupsuotųjų, tačiau tik vienas sugrįžo padėkoti. Ir mūsų laikais dažnai taip būna. Tačiau tai reiškia, kad mūsų pareiga – rūpintis ir tais, kurie pasitraukė, kurie su mumis nebekeliauja, kas pasiklydo ir nesuranda kelio. Mūsų pareiga – padėti atitolusiems broliams ir seserims. Turime būti jų užtarėjai, turime jaustis už juos atsakingi, turime juos nešiotis širdyje. „Nori, kad tavo tikėjimas augtų? Rūpinkis atitolusius broliu, atsitolusia seserimi“, – sakė Pranciškus.
Kas šaukiasi Viešpaties, keliaudamas kartu su broliais, tas turi ir dėkoti. Tik tam, kuris sugrįžo padėkoti, Jėzus sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Tu ne tik pasveikęs, tu – išgelbėtas! Tai reiškia, tęsė popiežius, kad mūsų tikslas – ne tik sveikata, ne tik gera savijauta, bet susitikimas su Jėzumi. Būti išgelbėtiems – tai ne išgerti stiklinę vandens, kad būtų gera savijauta, bet eiti prie šaltinio, kuris yra Jėzus. Tikėjimo kelionės viršūnė – tai gyvenimas nuolatos dėkojant Viešpačiui. Klauskime savęs: kas mums, tikintiems žmonėms, yra mūsų kasdieninis gyvenimas – našta, kurią sunku pakelti, ar džiaugsmas, už kurį esame dėkingi? Kai dėkojame, Tėvas mums siunčia savo Šventąją Dvasią. Dėkingumas, dėkojimas – tai ne tik mandagumas, ne tik gerai išauklėto žmogaus laikysena. Dėkoti – tai tikėti. Dėkojanti širdis yra jauna širdis.
Melstis, keliauti, dėkoti. Šiandien dėkojame Viešpačiui už naujus šventuosius, kurie keliavo tikėjimo keliu ir kurių dabar galime šauktis kaip užtarėjų, sakė Pranciškus. (JM / VaticanNews)
