Popiežiaus aukotomis Mišiomis prasidėjo Vyskupų sinodas Amazonijai

Homilijoje popiežius citavo apaštalo Pauliaus, didžiausio Bažnyčios istorijoje misionieriaus, žodžius iš Mišių antrojo skaitinio  (2 Tim 1, 6–8. 13–14): „Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu“.

„Esame vyskupai, nes gavome Dievo dovaną. Nepasirašėme susitarimo, negavome į rankas darbo sutarties, bet ant mūsų galvų buvo uždėtos rankos, kad mes savo ruožtu būtume iškeltos rankos, kurios užtaria priešais Viešpatį, ir į brolius ištiestos rankos. Gavome dovaną, kad būtume dovanomis. Dovana nėra perkama, iškeičiama ir parduodama: ji gaunama ir dovanojama. Jeigu ją pasisaviname, jei pastatome į centrą save ir nepaliekame centre dovanos, iš ganytojų tampame funkcionieriais, dovaną paverčiame pareigomis, dingsta neatlyginamas dovanojimas, galiausiai pradedame tarnauti sau patiems ir naudotis Bažnyčia. Tuo tarpu mūsų gyvenimas yra dėl gautos dovanos, tam, kad tarnautume“, – kalbėjo popiežius. – „Tarnavimas yra mūsų džiaugsmas, nes Dievas mums tarnavo, tapo mūsų tarnu. Brangūs broliai, jauskimės pašaukti, kad tarnautume į centrą iškeldami Dievo dovaną“.

Šventasis Paulius primena, kad jei norime būti ištikimi savo misijai, savo pašaukimui, ši dovana turi būti „atgaivinama“. Tekste graikų kalba, pasak popiežiaus, kalbama apie „ugnies kurstymą“.

„Dovana, kurią gavome, yra ugnis, yra deganti meilė Dievui ir broliams“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Pasak jo, nekurstoma ugnis užgęsta, ją nuslopina pelenai. Jei viskas lieka kaip likę, jei gyvename pagal taisyklę, jog „visada buvo taip daroma“, dovaną nuslopina baimės pelenai ir rūpinimasis apginti esamą padėtį. Tačiau, citavo Pranciškus Benediktą XVI, Bažnyčia negali apsiriboti paprasta „išlaikymo“ pastoracija.

Ugnis, kuri atgaivina dovaną, yra Šventoji Dvasia, dovanų davėja. Todėl apaštalas Paulius priduria: „Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“. „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią.“

Baimei nugalėti apaštalas Paulius pasitelkia protingumo dorybę. Katekizmas paaiškina, jog protingumas „neturi nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu“ (nr. 1806). Protingumas nėra dvejojimas ar gynybinis nusiteikimas. Tai ganytojo dorybė, kuris, kad tarnautų išmintingai, sugeba skirti dalykus, yra jautrus Dvasios naujovėms. Atgaivinti Dvasios ugnį yra priešingas dalykas, nei nieko nedaryti ir palikti viską kaip buvę.

„Būti ištikimiems Dvasios naujovėms yra malonė, kurios turime prašyti malda“,  – sakė Pranciškus, melsdamas, kad Dvasia dovanotų drąsų protingumą, įkvėptų Sinodą atnaujinti Bažnyčios Amazonijoje kelius ir išsaugoti misijos ugnį.

Popiežius atkreipė dėmesį į svarbią aplinkybę. Kaip pasakojama Išėjimo knygoje, Dievo ugnis dega, tačiau nesudegina (Žr. Iš 3,2). Dievo ugnis apšviečia, sušildo ir dovanoja gyvenimą, ji nepraryja. Kai be meilės ir be pagarbos yra praryjamos tautos ir kultūros, tai ne Dievo, o pasaulio ugnis. Deja, daug kartų Dievo ugnis buvo ne pasiūlyta, o primesta, daug kartų vietoj evangelizavimo buvo kolonizuojama. „Teapsaugo mus Dievas nuo naujos kolonizacijos godumo“, – meldė Pranciškus. Dievo ugnis yra šiluma, kuri suburia ir suvienija. Ji kurstoma dalijimusi, o ne pelnais. Ryjanti ugnis sklinda tada, kai norima įtvirtinti vien savo idėjas, vien savo grupę, sudeginti įvairovę dėl visų ir visko sulyginimo.

Atgaivinti dovaną, priimti drąsų Dvasios protingumą. Apaštalas Paulius prideda dar vieną paraginimą: „Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui“. Jis prašo liudyti Evangeliją, kentėti dėl Evangelijos arba, vienu žodžiu, gyventi dėl Evangelijos.

Evangelijos skelbimas yra Bažnyčios gyvenimo pagrindinė taisyklė. Tai gali virsti liudijimu iki galo, meile iki kankinystės. Tačiau visada Dievo jėga, o ne pasaulio galia. Svarbu visada išlaikyti nuolankią meilę ir tikėti, kad vienintelis būdas iš tiesų išsaugoti gyvenimą yra jį prarasti dėl meilės.

„Žvelkime kartu į Nukryžiuotą Jėzų, į Jo dėl mūsų pervertą širdį. Pradėkime nuo čia, nes iš čia ištryško dovana, kuri mus pagimdė, iš čia išsipylė Dvasia, kuri atnaujina. Čia jauskimės kviečiami, visi ir kiekvienas, dovanoti gyvenimą. Daug brolių ir seserų Amazonijoje neša sunkius kryžius ir laukia išlaisvinančios Evangelijos paguodos, Bažnyčios meilės prisilietimo. Dėl jų, su jais, eikime kartu“, – sakė Šventasis Tėvas Vyskupų Sinodo Amazonijai atidarymo Mišių homilijoje.

* * *

Sekmadienio Mišių metu viena Visuotinės maldos invokacija buvo skaitoma lietuvių kalba:

„Suteik, Tėve, savo Bažnyčiai daug šventų pašaukimų į kunigus: niekada tenepristinga altoriaus ir atleidimo tarnų“.

 (RK / Vatican News)