Tarp naujųjų kardinolų – Sigitas Tamkevičius
Apeigos lotynų kalba prasidėjo giesme Tu es Petrus – „Tu esi Petras“ ir pasisveikinimu. Tada į popiežių visų naujųjų kardinolų vardu kreipėsi arkivyskupas Miguel Angel Ayuso Guixot, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas.
Bažnytinis pašaukimas yra tarnystė
„Šventasis Tėve, dėkojame jums už mūsų, iš visų pasaulio dalių, išrinkimą išskirtiniu būdu dalintis Romos vyskupo tarnyste dėl visos šventosios ir Dievui ištikimos tautos gėrio. Esame labai dėkingi už ypatingos bendrystės su Romos Bažnyčia titulo suteikimą, kuris yra Viešpaties kvietimas tapti dar artimesniais cum Petro et sub Petro („su Petru ir jam vadovaujant“) bendradarbiais. Atsimindami Evangeliją pagal Luką, jog „kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 14, 11)“, žinome, kad kiekvienas bažnytinis pašaukimas pirmiausia yra tarnystė broliams ir pačiai Bažnyčiai“, – sakė arkivyskupas Ayuso Guixot.
Jis pridūrė, jog tarp naujųjų kardinolų daug vienuolių, atkreipė dėmesį į konsistorijos sutapimą su Benedikto XV laiško Maximum Illud apie misijas 100 metų sukaktimi ir dabartiniu misijų mėnesiu, kuris kviečia skelbti Evangeliją, remti teisingumą ir taiką, puoselėti brolybę, gerbti kūriniją.
Toliau apeigos buvo tęsiamos malda, kuria popiežius dėkojo Viešpačiui už rūpestį Bažnyčia, Evangelijos pagal Morkų skaitiniu apie tai, kad Jėzui buvo gaila žmonių, pavargusių ir išalkusių, ir duonos padauginimo stebuklą (Mk 6, 30–37a) ir popiežiaus kreipimusi į apeigų dalyvius.
Popiežiaus homilija
Jėzaus gailestis, gailestingumas, pasak popiežiaus, yra visos Evangelijos centre. Tai žodis – raktas. Jis įrašytas Jėzaus širdyje, Dievo širdyje. Daug kartų Evangelijose aprašytas Jėzaus gailestingumas kenčiantiems nėra atsitiktinis, tačiau nuolatinis elgesys. Tai širdies nuostata, kurioje įsikūnija Dievo gailestingumas.
„Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1, 40–42)“, pasakoja evangelistas Morkus apie raupsuotojo pagydimą. „Šiame geste ir šiuose žodžiuose yra Jėzaus, žmogaus Išganytojo, misija: Išganytojo gailestingume“, – pabrėžė popiežius ir pridūrė, jog Jėzus pats ieško atstumtųjų ir kad apie Dievo gailestingumą ne kartą kalba Senasis Testamentas. Dievo gailestingumas neatsirado tam tikru išganymo istorijos metu.
Tuo tarpu Jėzaus mokiniai, pasak popiežiaus Pranciškaus, ne kartą parodė, jog nėra gailestingi. Panašiai kaip kunigas ir levitas iš palyginimo apie gerąjį samarietį jie manė, kad kitų problemos nėra jų reikalas.
„Šioje vietoje galime savęs paklausti: ar mes patys, visų pirma, suvokiame, jog Dievas mūsų pasigailėjo? Kreipiuosi ypač į jus, broliai kardinolai, ir tuos, kurie jais netrukus taps: ar esate tai įsisąmoninę? Tai, kad Dievo gailestingumas jums jau parodytas ir visada jus lydi? Toks sąmoningumas buvo nuolatinė Mergelės Marijos nekaltosios širdies būklė“, – sakė popiežius.
Pasak jo, Dievo gailestingumo mums įsisąmoninimas nėra pasirenkamas dalykas, nėra vien „evangelinis patarimas“, bet esminis reikalavimas. Jei nesuprantu Dievo gailestingumo man, tai nesuprantu ir jo meilės. Tai nėra dalykas, kurį galima paaiškinti.
„Tai jaučiu arba nejaučiu. Ir jei nejaučiu, kaip galiu apie tai kalbėti, liudyti, tai dovanoti? Konkrečiai – ar jaučiu gailestį tam broliui, tam vyskupui, tam kunigui? Ar visada atmetu smerkimu, abejingumu?“, – klausė popiežius. Nuo tokio sąmoningumo, pabrėžė jis, priklauso sugebėjimas būti ištikimu savo tarnystei.
„Kardinolo nusiteikimas išlieti savo kraują, kaip simbolizuoja jo rūbo raudona spalva, yra tvirtas, jei yra suleidęs šaknis į sąmoningumą apie gautą gailestingumą ir sugebėjimą jį jausti. Be to, negalima būti ištikimam. Daugybė Bažnyčios žmonių nelojalių pasielgimų susiję su gauto gailestingumo suvokimo trūkumu ir įpročiu žiūrėti į kitą pusę, abejingumo įpročio. Šiandien, užtariant apaštalui Petrui, prašykime gailestingos širdies malonės, kad būtume liudytojai To, kuris į mus gailestingai pažvelgė, išsirinko, pašventino ir pasiuntė visiems nešti išganymo Evangelijos“, – sakė Pranciškus.
Kardinolystės suteikimas
Po Šventojo Tėvo kreipimosi prasidėjo kardinolų skyrimui ir skelbimui skirta apeigų dalis. Popiežius išvardijo trylikos ganytojų vardus ir luomą. Naujieji kardinolai iškilmingai sukalbėjo tikėjimo išpažinimą, prisiekė ištikimybę Šventajam Tėvui ir jo įpėdiniams, pažadėjo ištikimai tarnauti vykdydami tuos uždavinius, kuriuos gaus. Ita me Deus omnipotents adjiuvet – „Tepadeda man Dievas“, – meldė jie.
Po to kiekvienam iš jų buvo uždėta kardinolo bireta (kepuraitė), įteiktas kardinolo žiedas, priskirtas titulas arba diakonija, tradiciniai kardinolystės simboliai. Nuo šios akimirkos jie oficialiai tapo „kardinolais“.
Kaip byloja apeigų žodžiai, kepuraitė išreiškia ryžtą ir stiprybę auginti tikėjimą, Dievo tautos taiką ir ramybę, Bažnyčios laisvę ir sklaidą, jei reiktų, iki kraujo išliejimo. Kiekvienam naujajam kardinolui popiežius taip pat įteikė jo paskyrimo bulę, broliškai apkabino ir palinkėjo Viešpaties ramybės. To paties kardinolai palinkėjo ir vienas kitam. Nuskambėjo giesmės žodžiai: „Eikite į visą pasaulį, sako Viešpats, skelbkite Evangeliją visiems kūriniams“.
Kardinolų konsistorija baigėsi popiežiaus kvietimu visiems apeigose dalyvavusiems sugiedoti Tėve mūsų maldą, trumpa Dievo užtarimo prašymo malda, palaiminimu ir Sveika, Karaliene (Salve Regina) giesme Dievo Motinai. (RK / Vatican News)
