Katechezė apie Apaštalų darbus. Paulius Areopage: tikėjimo įkultūrinimo Atėnuose pavyzdys
Popiežius Pranciškus tęsė pasakojimą apie apaštalo Pauliaus kelionę, kuri po įvairių, kartais sudėtingų išbandymų Filipuose, Tesalonikoje, Berėjoje jį atvedė iki Atėnų, Graikijos širdies, kuri nepaisant politinio nuosmukio tebebuvo gaubiama senosios garbės ir kultūrinio pirmavimo. Atėnuose apaštalas „netvėrė apmaudu“ pamatęs miestą pilną stabų, rašo Apaštalų darbų autorius (Apd 17, 6). Tačiau akistata su pagonybe neverčia Pauliaus trauktis iš miesto, o jį paskatina tiesti tiltą į tenykštę kultūrą, kuris leistų su ja dialoguoti.
Paulius nutaria susipažinti su miesto aplinka, aplanko reikšmingiausias vietas ir susitinka su svarbiausiais asmenimis. Apsilanko sinagogoje, kuri simbolizuoja tikėjimą, užsuka į aikštę, simbolizuojančią visuomeninį gyvenimą, ir į Areopagą, politinio ir kultūrinio gyvenimo simbolį. Jis susitinka su žydais, epikūrininkų ir stoikų filosofais ir daugeliu kitų žmonių. Jis susitinka su visais, neužsisklendžia, kalbasi. Paulius žvelgia į Atėnų kultūrą ir aplinką kontempliatyviu žvilgsniu, atrandančiu Dievą, gyvenantį jos namuose, gatvėse, aikštėse (EG, 71). Paulius žvelgia į Atėnų miestą be priešiškumo, tikėjimo akimis. „Tai verčia ir mus susimąstyti apie būdą, kuriuo mes žvelgiame į savo miestus: abejingai? Paniekinančiai? Ar su tikėjimu, atpažįstančiu Dievo vaikus bevardėse žmonių miniose?“ – klausė audiencijoje popiežius.
Paulius apsisprendžia už tokį žvilgsnį, kuris leidžia atverti kelią tarp Evangelijos ir pagoniško pasaulio. Jis vieno iš seniausių antikos pasaulio institucijų – Areopago – širdyje įgyvendino nepaprastą tikėjimo žinios įkultūrinimo pavyzdį: paskelbė Jėzų Kristų stabmeldžiams jų neužsipuldamas, o tapdamas tiltų tiesėju – pontifex – pridūrė lotyniškai popiežius.
Pauliui atsparos taškas yra miesto altorius, dedikuotas „nežinomam dievui“ (Apd 17, 23). Ant altoriaus nebuvo atvaizdų, nieko kito, tik šis užrašas: „nežinomam dievui“. Kalbėdamas apie šį pamaldumą nežinomam dievui Paulius įsitikinęs skelbia savo klausytojams, jog Dievas gyvena tarp piliečių, jis nesislepia nuo tų, kurie jo ieško nuoširdžiai, nors ir darydami tai apgraibomis (EG, 71). Paulius stengiasi atskleisti kaip tik tokį Dievo buvimą: „noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd 17, 23).
Paulius, norėdamas atėniečiams atskleisti jų garbinamo Dievo tapatybę, pradeda nuo visatos sukūrimo, t. y. nuo biblinio tikėjimo į apsireiškimo Dievą ir nuveda klausytojus iki krikščioniškos Išganymo ir Paskutiniojo teismo žinios. Jis atskleidžia neproporcingumą tarp Kūrėjo didybės ir žmogaus pastatytų šventovių, paaiškina, kad Kūrėjas visuomet leidžiasi būti ieškomas taip, kad kiekvienas jį atrastų.
„Šitaip Paulius „skelbia Tą, apie kurį žmonės žino, bet nepažįsta: Nepažįstamą Žinomąjį““, – tęsė Pranciškus, primindamas savo pirmtako Benedikto XVI kalbą susitikime Paryžiuje su Prancūzijos kultūros pasaulio atstovais.
Apaštalas paragino atėniečius įveikti „neišmanymo laikus“ ir ruoštis atsivertimui bei būsimajam teismui. Pauliaus žodžiuose yra Gerosios naujienos skelbimo užuomina, jis kalba apie Kristų jo nepaminėdamas, o pavadindamas „žmogumi, kurį Dievas paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“ (Apd 17, 31).
Tačiau iškilo problema. Pauliaus žodžiai, kurie ligi tol patraukė klausytojų dėmesį, pradėjo jiems kliūti. Kristaus mirtis ir priskėlimas pasirodė „kvailystė“ ir jie ėmė tyčiotis, tada Paulius pasišalino. Atrodo, jog jo bandymas nebuvo sėkmingas, tačiau kai kurie atėniečiai priėmė jo žodžius ir atsivėrė tikėjimui. Tarp jų buvo Areopago narys Dionizas ir moteris Damaridė. Ir Atėnuose Evangelija įsišaknijo ir pasklido dviem balsais: vyro ir moters!
Baigdamas katechezę popiežius kvietė:
„Šiandien ir mes prašykime Šventosios Dvasios, kad išmokytų tiesti tiltus į kultūrą, į netikinčiuosius ar į išpažįstančius kitą tikėjimą, nei mes. Visuomet tieskime tiltus, eikime su ištiestomis rankomis, be agresijos. Prašykime gebėjimo švelniai įkultūrinti tikėjimo žiną, kad galėtume kontempliatyviai pažvelgti į nepažįstančius Kristaus, su meile, kuri sušildytų labiausiai užkietėjusias širdis.“ (SAK / VaticanNews)
