Popiežiaus Pranciškaus malda Nišizakos kryžių kalne
„Atvykau kaip piligrimas pasimelsti, kad šie broliai sutvirtintų jūsų ir mano tikėjimą, kad jų liudijimas ir pasišventimas parodytų kelią, kuriuo turime eiti“, – sakė popiežius kalbėdamas apie šv. Paulių Mikį, su juo nukankintus asmenis ir daugelį kitų Japonijos kankinių. „Jie savo kančia ir mirtimi pašventino šią žemę“, – sakė Pranciškus.
Priminęs popiežiaus šv. Jono Pauliaus II vizitą Nišizakos memorialinėje šventovėje Pranciškus sakė, kad ši šventovė labiau nei mirtį liudija prisikėlimą. Ji ne tik kankinių, bet ypač Palaiminimų kalva, kurioje galime pajusti Šventosios Dvasios įkvėptų, nuo egoizmo, patogumų ir pasididžiavimo laisvų vyrų liudijimą. Šioje vietoje Evangelijos šviesa suspindėjo meile, nugalėjusia persekiojimus ir kalaviją, sakė Pranciškus.
Šis memorialas visų pirma yra Velykų paminklas, nes skelbia, kad paskutinis žodis priklauso ne mirčiai, o gyvenimui. Mes esame pašaukti ne mirčiai, o visaverčiam gyvenimui. Šioje vietoje pajuntame mirties ir kankinystės tamsą, tai tiesa, tačiau iš čia sklinda taip pat Prisikėlimo šviesa, kurioje kankinių kraujas tampa naujo gyvenimo, kurio Kristus nori visiems mums, sėkla.
Šių kankinių liudijimas sustiprina mūsų tikėjimą ir padeda atnaujinti pasiryžimą ir įsipareigojimą būti mokiniais misionieriais, gebančiais kurti gyvybės kultūrą, saugojančią kiekvieną gyvybę per tylią ir visiems, ypač stokojantiesiems, skirtą kasdienę kankinystę, sakė popiežius.
Jis reiškė viltį, kad Bažnyčia Japonijoje jausis įpareigota kasdien klausytis šv. Pauliaus Mikio nuo kryžiaus siunčiamos žinios, kad su visais vyrais ir moterimis dalytųsi Evangelijos, kuri yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, džiaugsmu ir grožiu. Melskime, kad galėtume kasdien išsižadėti visko, kas apsunkina ir kliudo būti nuolankiais, laisvais, atvirais (parresia) ir mylinčiais.
Popiežius taip pat kvietė atminti šių laikų naujuosius kankinius, kad jų pavyzdys paskatintų gyventi pagal Palaiminimus, prašė melstis už juos ir kartu su jais reikalauti, kad visur pasaulyje būtų gerbiama religijos laisvė, nebūtų manipuliuojama religija ir kad Dievo Motina Marija, Kankinių karalienė, ir šv. Paulius Mikis užtartų Japoniją ir visą pasaulį.
Šv. Paulių Mikį ir jo bendražygius, iš viso 26 Japonijos kankinius, mirčiai ant kryžiaus pasmerkė Japonijos siogūnas, krašto vienytojas ir budizmo gaivintojas Tojotomi Hidejoši.
Pirma nuteistieji buvo kankinami ir žeminami. Jiems buvo nupjauta kairioji ausis, paskui jie buvo vedžiojami po Kiotą. Paskui jie turėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią pėsčiomis žiemos metu iki Nagasakio, per 33 dienas jie nukeliavo 800 km. Pakeliui buvo suimti nuteistuosius lydėję du savanoriai katalikai.
Nuteistieji mirtimi buvo nukankinti ant Nišizakos kalvos 1597 metų vasario 5 d. Kiekvienam buvo paruoštas kryžius su užrašytu vardu. Kaliniai buvo pritvirtinti prie kryžių grandinėmis. Paskui įvyko egzekucija: nuteistieji buvo perverti ietimis. Įvykis sukėlė didelį atgarsį, jį lydėjo krikščionių protestai. Nukryžiavimo stebėti susirinko keturi tūkstančiai Nagasakio gyventojų, japonų ir svetimšalių, tiek katalikų, tiek nekatalikų. Pasak Japonijos martirologijos, kankinių vadovas buvo jėzuitas Paulius Mikis, kuris nuo kryžiaus evangelizavo žmonių minią.
Tarp 26 nukankintų katalikų šeši buvo pranciškonai, trys – jėzuitai, o kiti – katalikai pasauliečiai. Kankiniai buvo įvairių tautybių – 20 japonų, 4 ispanai, meksikietis ir indas. Trys nukryžiuotieji buvo vaikai. (SAK / VaticanNews)
