Popiežius aukojo savo katedros – Laterano bazilikos – pašventinimo metinių Mišias
Homilijoje popiežius komentavo tris Dievo Žodžio skaitinių eilutes, pirmąją skirdamas visai Romos vyskupijos bendruomenei, antrąją – kunigams, trečiąją – sielovados misijoje dalyvaujantiems pasauliečiams.
Į visą vyskupijos tikinčiųjų bendruomenę, popiežius kreipėsi Mišių metu giedotos psalmės žodžiais: „Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties miestą“ (Ps 46, 5). Šiame mieste gyvenantys krikščionys yra tarsi upė, tekanti iš šventyklos. Ji, kaip skelbia pranašas Ezekielis Mišių pirmajame skaitinyje, neša gyvenimo žodžius, kurie sugeba atgaivinti dykuma pavirtusias širdis. Svarbu, kad iš šventyklos ištekėjusi upė pasiektų išdegintą ir atšiaurią žemę. „Visas miestas gali džiaugtis“, – sakė popiežius, – „kai mato krikščionis, kurie džiugiai skelbia Dievo Žodį, noriai su kitais dalijasi jo turtais, aukojasi bendram labui. Ezekielis paaiškina, iš kur toks vaisingumas: šis gaivinantis vanduo teka iš šventyklos (plg. Ez 47, 12). Štai kur galingo naujo gyvenimo proveržio paslaptis!“ Popiežius linkėjo visai Romos bendruomenei, kad ji galėtų džiaugtis savo narių tikėjimu, drąsa ir entuziazmu.
Romos vyskupijos kunigijai popiežius skyrė Mišių skaitinio iš apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams eilutę: „Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11). „Jūsų užduotis, jūsų tarnystės širdis – padėti bendruomenei būti prie Viešpaties kojų, klausyti jo žodžio, padėti jai saugotis supasaulėjimo, žalingų kompromisų, saugoti bendruomenės dvasinio pastato pamatus ir šventumą, ginti nuo plėšrūnų, nuo tų, kurie norėtų išvesti iš Evangelijos kelio.“ Popiežius sakė, kad nuo savo vyskupavimo Romoje pradžios jis susipažino su daugeliu šios vyskupijos kunigų, jam žinomas jų tikėjimas ir meilė Viešpačiui, artumas žmonėms, ypač kenčiantiesiems. „Dievas jus telaimina. Jo artumo džiaugsmas tebūna jums atlygis už visa, ką kasdien darote.“
Evangelijos eilutę: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Jn 2, 19) popiežius skyrė pasauliečiams sielovadininkams, kuriems kaip tik šeštadienio Mišių metu buvo suteiktas siuntimas į misiją mieste. Popiežius prašė, kad vykdydami tarnystę jie visada atsimintų, kad Dievo malonė gali prikelti naujam gyvenimui kiekvieną nusidėjėlį, kad nėra tokios širdies, kurios Kristus nenorėtų ar negalėtų atgaivinti. Žmogus sugriauna savyje turimą Dievo šventovę, tačiau Viešpačiui pakanka trijų dienų, kad ją atstatytų. „Nė vienas žmogus, kad ir kaip labai būtų blogio sužeistas, nėra šiame pasaulyje pasmerktas būti amžiams atskirtas nuo Viešpaties. Viešpats slėpiningai įžiebia širdyse naujas kibirkštis, uždega tiesos, gėrio ir grožio troškimą.“ Popiežius prašė sielovadininkų nebijoti sunkumų, nesustoti, visada tikėti, kad Dievui gana trijų dienų, kad jis prikeltų savo Sūnų žmogaus širdyje.
Laterano bazilika, kurios pašventinimo metinės minimos lapkričio 9-ąją, yra Romos vyskupo katedra. Kaip skelbia užrašas ant šventovės fasado, ji yra viso pasaulio bažnyčių motina ir galva – Sacrosancta lateranensis ecclesia omnium urbis et orbis ecclesiarum mater et caput.
Laterano bazilika taip pat yra pirmoji oficialiai pašventinta bažnyčia po to, kai ketvirtojo amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas panaikino krikščionių persekiojimus. Imperatoriaus pastatydintą baziliką – dabartinės pirmtakę – 324 m. lapkričio 9 d. iškilmingai pašventino popiežius Silvestras. Nuo to laiko iki pat mūsų dienų ši bazilika yra Romos vyskupų katedra. Prie jos buvusiuose rūmuose popiežiai gyveno iki keturioliktojo amžiaus. Po vadinamosios Avinjono tremties (tai yra kelių iš Prancūzijos kilusių popiežių sprendimo savo sostinę perkelti į pietinės Prancūzijos Avinjono miestą) 1378 m. sostui grįžus į Romą, popiežiai įsikūrė jau ne Laterane, bet prie Šv. Petro bazilikos. Tačiau Laterano bazilika ir toliau išsaugojo Romos vyskupo katedros ir svarbiausios bažnyčios statusą. (JM / VaticanNews)
