Popiežius priėmė Lietuvos prezidentą
Oficialus Šventojo Sosto spaudos salės komunikatas informuoja, kad nuoširdžių pokalbių metu buvo aptarti dvišaliai santykiai ir Bažnyčios vaidmuo sudėtingoje šalies istorijoje ir indėlis sprendžiant dabartinius socioekonominius iššūkius. Buvo paliesta keletas abiem šalims rūpimų temų – šeimos apsauga, svetingumas kitiems, socialinis teisingumas. Kalbėta ir apie regiono bei tarptautinės bendruomenės gyvenimą, taiką ir saugumą, konfliktą Ukrainoje, solidarumo tarp Europos valstybių būtinumą sprendžiant įvairias žemyno problemas.
„Kalbėjome apie socialinės politikos situaciją Lietuvoje, apie tai, kaip vyksta diskusija tarp liberalios pakraipos ekonomistų ir krikščionišką socialinį mokymą išpažįstančių ekonomistų. Kaip tik kitais metais (Asyžiuje) įvyks jaunųjų ekonomistų konferencija. Šventasis Tėvas pakvietė ekonomistus iš Lietuvos atvažiuoti dalyvauti joje. Mes perduosime šitą kvietimą ir manau, kad tikrai verta dalyvauti tokiose diskusijoje, nes šiandien pasaulyje išgyvename tam tikrą virsmą, imame komplikuočiau žiūrėti į ekonominės pažangos pasekmes mūsų visuomenei. Ilgus metus sakėme: „Kepkime pyragą, kada nors juo pasidalinsime“. Bet pyragą kepame, kepame, jau tuoj ir pasensime, o pyragas vis dar kepamas, kaip nėra, taip nėra juo dalintis... Todėl reikėtų vieną kartą sąžiningai pripažinti, kad yra ne tik pyrago kepimas, bet ir jo dalybos. Šventasis Tėvas su tuo sutiko, nes jam paprastų žmonių situacija, paprastų žmonių skriaudos ir prasta padėtis visada yra arti širdies“.
„Taip nejučiomis ir praėjo tos keturiasdešimt kelios minutės. Tikrai, net nepajutau, kaip prabėgo laikas. Buvo labai šiltas pokalbis ir svarbiausia, kad to pokalbio metu jauti kaip grįžta sielos ramybė, jauti, kad patekai į visai kitą atmosferą, kurioje kalbi apie labai svarbius dalykus, vietoje to, kad kovotum kažkokias mažas ir nereikšmingas politines kovas Lietuvoje.“
„Šventajam Tėvui įteikiau Adelės Dirsytės – mūsų tremtinės, kentėjusios Sibire patyčias ir kankinimus, labai tikinčios mokytojos – maldaknygę. Ji rašė savo maldas ant medžio tošies, ant laikraščio skiaučių. Kuomet budeliai sužinojo, kad ji tai daro, iš jos buvo dar labiau tyčiojamasi ir ji buvo dar labiau kankinama. Maldaknygė išėjo įvairiomis kalbomis, didžiuliais tiražais. Šiuo metu ji žinoma ir kitų šalių tikintiesiems, ne tiktai lietuviams. Tą kuklią knygelę aš įteikiau Šventajam Tėvui. Pristačiau ir šiuolaikinio menininko kūrinį – simbolinį medį, kuris man simbolizuoja Lietuvą. Tai medis, išaugęs iš mūsų kančios, mūsų skausmingos istorijos šaknų, besistiprinantis tikėjimo syvais ir augantis. Jis šiandien jau yra gražus ir didelis. Aš tikiuosi, kad jis bus dar didesnis. Kuomet Šventasis Tėvas galbūt kitą kartą žvilgtels į tą medį, jis prisimins mūsų Lietuvą.“
