Pranciškus: vargstantieji padeda mums priartėti prie Dangaus
Popiežius Mišių homilijoje aptarė Evangelijos skaitinį, kuriame Jėzus savo mokiniams paaiškino apie praeinančius ir nepraeinančius dalykus. Priešpaskutiniai dalykai yra praeinantys, tačiau ne viskas praeis: šventykla praeis, bet ne Dievas; karalystės ir žmogiški dalykai praeis, bet ne žmogus.
Jėzus perspėja dėl skubėjimo ir noro turėti viską tuoj pat pagundos. Jei stengiamės turėti tuoj pat, užmirštame tai, kas išlieka amžinai. Gaudydami praeinančius debesis nebematome dangaus. Suvilioti naujausio triukšmo neberandame laiko Dievui ir šalia mūsų gyvenančiam broliui. Beprotiškam skubėjimui, norui turėti viską tuoj pat kliudo „atsiliekantieji“: daugelis senolių, begimstančiųjų, neįgaliųjų ir vargdienių nurašomi kaip nereikalingi. Skubama nesirūpinant augančia praraja: nedaugelio godumas didina daugelio skurdą.
Jėzus taip pat įspėja dėl pagundos pasiduoti prisidengiantiems jo vardu: „daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: 'Tai aš!' Jūs neikite paskui juos!“ Tai pagunda iškelti savąjį „aš“. Kai krikščionis siekia ne to, kas tuoj pat, o to, kas amžina, jis iškelia ne save, o kitą. Klausosi ne savo užgaidų sirenų, o apie meilę kalbančio Jėzaus balso. Dievo Žodis kviečia mylėti be veidmainystės, duoti negalinčiam atsilyginti, tarnauti nesiekiant naudos.
Vargstantieji yra brangūs Dievo akyse, nes neapsieina patys, vien savo jėgomis, jiems reikia kitų gelbstinčios rankos. Jie primena, kad gyvenimas pagal Evangeliją yra kaip ėjimas prašyti Dievą išmaldos. Vargstantieji leidžia pajusti Evangelijos atmosferą, kur palaiminti turintys vargdienio dvasią.
Tai kvietimas į vargšus pažvelgti Dievo meilės žvilgsniu, savo širdyje skirti jiems tokią vietą, kokią jie randa Dievo širdyje. Būdami su vargstančiaisiais ir jiems tarnaudami mokomės to, ko nori Jėzus, suprantame, kurie dalykai praeina, kurie – ne. Viešpats, priminęs apie priešpaskutinius dalykus, nori, kad prisimintume ir galutinį dalyką, kuris išlieka amžiams: tai meilė, nes Dievas yra Meilė, o varguolis, kuris prašo mano meilės, nuveda tiesiai prie Dievo.
„Pagal Dievo tautos tikėjimą, varguoliai padeda priartėti prie dangaus, jie yra tarsi Dangaus durininkai. Jie yra mūsų – Bažnyčios – turtas. Per juos pamatome žemę ir dangų sujungiantį nenykstantį turtą, dėl kurio tikrai verta gyventi, – meilę“. (SAK / VaticanNews)
