Kalėdų nakties Mišių homilija. Jis nelaukė, kol tapsime geri
Tačiau kas toji malonė? Tai dieviška meilė, kuri keičia gyvenimą, atnaujina istoriją, išlaisvina iš blogio, paskleidžia džiaugsmą ir taiką. Šią naktį Dievo meilė mums save parodė: tai Jėzus. Jėzuje Aukščiausiasis tapo mažu, kad būtų mūsų mylimas. Jėzuje Dievas tapo Kūdikiu, kad galėtų būti mūsų apkabintas. Tačiau kodėl Paulius Dievo atėjimą į pasaulį vadina malone? Kad pabrėžtų, jog ji yra visiškai veltui. Į žemę, kurioje, rodos, viskas atitinka davimo, kad turėtume, logiką, Dievas ateina nemokamai. Jo meilė neturi kainos: mes niekuo jos nenusipelnome ir niekada negalėsime už ją atsilyginti.
Pasirodė Dievo malonė. Šią naktį suvokiame, kad, kai mes nesugebėjome išsitiesti, Jis pasilenkė link mūsų; kai rūpinomės tik savais reikalais, Jis atėjo būti tarp mūsų. Kalėdos primena, jog Dievas myli kiekvieną, taip pat ir blogiausią. Man, tau, kiekvienam iš mūsų sako: „Myliu tave ir tave visada mylėsiu, esi brangus mano akyse“.
Dievas tave myli ne todėl, kad esi teisus ir gerai elgiesi, tiesiog myli. Jo meilė besąlygiška ir nepriklauso nuo tavęs. Gali galvoti klaidingai, gali būti padaręs visko, bet Viešpats nenustoja tau linkėti gero. Daug kartų galvojame, kad Dievas geras, jei mes geri, ir mus baudžia, jei blogi. Taip nėra. Jis myli ir nusidėjėlius. Jo meilė nesikeičia, yra ištikima, kantri. Štai tokia Kalėdų dovana: nustebę suvokiame, jog Viešpats yra visas įmanomas veltumas, visas įmanomas švelnumas. Jo šlovė mūsų neapakina, jo buvimas negąsdina. Jis gimsta neturtingas, kad mus užkariautų vien savo meilės turtu.
Pasirodė Dievo malonė. Malonė yra grožio sinonimas. Šią naktį, Dievo meilės grožyje, atrandame ir savo grožį, nes esame Dievo mylimi. Geri ir blogi, sveiki ir ligoti, laimingi ir liūdni, Jo akyse esame gražūs: ne dėl to, ką darome, dėl to, kuo esame. Mumyse yra neištrinamas, nepažeidžiamas, nepanaikinamas grožis, mūsų būties šerdis. Dievas šiandien mums tai primena, su meile prisiimdamas mūsų žmogiškumą, padarydamas jį savu visam laikui.
Piemenys prie Betliejaus grotos. Herrad von Landsberg, Hortus Deliciarum, 1180 metai.
Piemenims paskelbtas „didis džiaugsmas“ yra skirtas visiems. Tie piemenys, kurie nebuvo šventieji, atsispindime mes, mūsų trapumas ir silpnumas. Taip, kaip jie buvo pakviesti, esame kviečiami ir mes, nes Dievas mus myli. Ir gyvenimo naktyse mums, kaip ir jiems, sako: „Nebijokite!“ (Lk 2, 10). Drąsos, nepameskime pasitikėjimo, nepraraskime vilties, negalvokime, jog mylėti reiškia prarasti laiką. Šią naktį meilė įveikė baimę, pasirodė nauja viltis, švelni Dievo šviesa įveikė žmonijos išdidumo tamsą. Žmonija, Dievas tave myli ir dėl tavęs tapo žmogumi, tu nebesi viena!
„Brangūs broliai ir seserys, ką daryti su tokia malone? Tik viena – priimti dovaną“, – sakė Šventasis Tėvas. Prieš eidami ieškoti Dievo, leiskime, kad Jis mus surastų. Remkimės ne savo sugebėjimais, bet Jo malone, nes Jėzus yra Išganytojas. Žvelkime į Kūdikėlį ir leiskime, kad mus apglėbtų Jo švelnumas. Nebeliks pasiteisinimų nesileisti būti mylimiems dėl kreivo gyvenimo, dėl to, kas blogai Bažnyčioje, dėl to, kas neveikia pasaulyje. Visa tai nuslinks į antrą planą, nes priešais beprotišką Jėzaus meilę, tokią romią ir artimą, nebėra pasiteisinimų. Kalėdų klausimas yra toks: ar leidžiu, kad Dievas mane mylėtų? Ar patikiu save meilei, kuri ateina manęs gelbėti?
Tokia didi dovana verta didžiulio dėkingumo. Priimti malonę reiškia mokėti dėkoti. Dažnai gyvename be dėkingumo. Šią naktį tinka prisiartinti prie tabernakulio, prakartėlės, ėdžių ir padėkoti. Priimkime dovaną, kuri yra Jėzus, kad patys taptume dovana kaip Jėzus. Tapti dovana yra suteikti prasmę gyvenimui. Tai geriausias būdas pakeisti pasaulį: mes keičiamės, Bažnyčia keičiasi, istorija keičiasi tada, kai norime keisti ne kitus, tačiau save pačius, paversdami savo gyvenimą dovana.
Jėzaus gimimas. Otono III Evangelijų knyga. X amžius.
Šią naktį Jėzus tai parodo: Jis nepakeitė istorijos prievarta ar žodžiais, bet savo gyvenimo dovana. Jis nelaukė, kol tapsime geri, kad mus mylėtų, bet veltui dovanojo save mums. Ir mes nelaukime, kol mūsų artimas taps geras, kad jam padarytume gera, kol Bažnyčia taps tobula, kad ją mylėtume, kol kiti į mus atsižvelgs, kad jiems patarnautume. Pradėkime mes. Tai reiškia priimti malonės dovaną. Šventumas yra ne kas kita, kaip tokio veltumo saugojimas.
Viena graži legenda pasakoja, kad Jėzui gimus piemenys prie grotos atskubėjo su įvairiomis dovanomis. Kiekvienas nešė tai, ką turėjo, kas savo darbo vaisių, kas vertingą daiktelį. Visiems rodant tokį dosnumą tarp jų buvo vienas, kuris neturėjo nieko. Jis buvo itin neturtingas ir nieko negalėjo pasiūlyti. Kitiems lenktyniaujant savo dovanomis, jis susigėdęs stovėjo nuošaliai. Vienu metu šv. Juozapas ir Marija nebegalėjo savo rankose išlaikyti visų dovanų, ypač Marija, kuri rankose laikė Kūdikį. Jie pastebėjo piemenį tuščiomis rankomis, paprašė jį prieiti ir įdavė jam palaikyti Jėzų. Ir piemuo suprato, jog gavo tai, ko nenusipelnė, didžiausią dovaną pasaulyje. Jis pažvelgė į savo rankas: jos buvo tuščios, o tapo Dievo lopšiu. Jis pasijautė mylimas, įveikė gėdą ir visiems rodė Jėzų, nes negalėjo vien sau pasilaikyti dovanų dovanos.
Brangus broli, brangi sese, jei tavo rankos tau atrodo tuščios, jei matai, kad tavo širdyje trūksta meilės, ši naktis yra tau. Dievo malonė pasirodė, kad nušvistų tavo gyvenime. Priimk ją ir švies tavyje Kalėdų šviesa. (RK / Vatican News)
