Popiežius: seneliai – ne tik pagalbininkai, bet tikri ugdytojai ir liudytojai
Popiežius sakė, kad dvidešimt pirmajame amžiuje ilgaamžiškumas yra tapęs nauju didelei žmonijos daliai būdingu bruožu. Per kelis dešimtmečius demografinė piramidė apsivertė aukštyn kojomis: jei anksčiau jos platus pagrindas buvo jauni žmonės, o seni – siaurėjanti viršūnė, tai šiandien yra atvirkščiai. Tebeišlieka senatvę lydinčios senos problemos – silpstančios jėgos, ligos, nesavarankiškumas, socialinė izoliacija, tačiau tuo pat metu bendros civilizacijos pažangos dėka vis daugiau senų žmonių gali džiaugtis senatve kaip nauju laisvės ir asmeninės gerovės laikotarpiu.
Popiežius priminė, kad Biblijoje ilgas amžius – tai palaiminimas. Apdovanotas ilgaamžiškumu žmogus turi daugiau laiko skirti Dievui, užmegzti su juo asmeninį ryšį, jausti jo malonę ir būti už ją dėkingas. Laiminga senatvė visada buvo suprantama kaip metas, skirtas ramiai pasiruošti gyvenimo pabaigai. Tačiau šiuo metu gerokai išaugęs ilgaamžiškumas turi būti naujai įprasmintas, gyvenamas kaip naujo dvasinio vaisingumo metas.
Tai, pasak popiežiaus, naujos galimybės ir nauja užduotis Bažnyčios sielovadai. Reikia keisti mūsų žodyną, sakė Pranciškus. Seni žmonės – tai ne tik Bažnyčios atmintis. Jie taip pat yra Bažnyčios dabartis ir ateitis. Daug kur pasaulyje, ypač aukštą ekonominį išsivystymą pasiekusiose šalyse, tėvų karta yra praradusi tiesioginį ryšį su tikėjimu ir Bažnyčia. Tėvai negali perduoti savo vaikams gyvo tikėjimo. Tikėjimo perdavimui dažnai trūksta vienos grandies, kuria puikiai galėtų tapti seneliai. Popiežius ragino žiūrėti į senelius ne kaip į pavienius žmones, kuriuos galima epizodiškai įtraukti į tikėjimo perdavimo ir sielovados procesą, bet kaip į visą kartą, kurios labai reikia ir kuri gali daug nuveikti, skelbdama ir liudydama ištikimą Dievo meilę. (JM / VaticanNews)
