Popiežius: kaip pašalinti kartumą iš kunigo gyvenimo?
Gavėnios pradžios proga popiežius kalba apie nusivylimo ir dvasinio kartumo pavojų, kuris gresia kunigams, o kartu ir jų misijos kokybei. Kartumas tarsi koks parazitas gali užkrėsti kunigo gyvenimą, atimti pašaukimo džiaugsmą. Kunigams skirtoje kalboje popiežius įvairiais aspektais analizuoja, iš kur kartumas imasi ir kaip nuo jo gintis.
Pirmoji kartumo priežastis yra nusivylimai ir sunkumai, susiję su kunigo asmeniniu dvasiniu gyvenimu ir tikėjimu. Pasak popiežiaus, nusivylęs kunigas visų pirma turėtų pats sau nuoširdžiai atsakyti į klausimą: ar Viešpats jį nuvylė, ar jis pats viltį supainiojo su savo lūkesčiais? Krikščioniškoji viltis niekada nenuvilia ir niekada nežlunga. Gyventi viltimi – tai ne tikėtis, kad viskas eis tik į gera, bet visko prasmės ieškoti Velykų šviesoje. Kuo skiriasi viltis nuo lūkesčių? Lūkesčiai – tai tik rūpinimasis savo gyvenimu, saugumu, kitų dėkingumu ir įvertinimu. Kai gauname, ko norime, džiaugiamės ir galvojame, kad visada taip bus. Visko centre matome save pačius. Viltimi gyvena tas, kuris nežiūri tik į save, kuris supranta savo ribotumą, žino, kad ne jis pats yra visko pradžia ir tikslas, kuris moka pasitikėti kitais.
Daug kartumo į kunigo gyvenimą atneša neteisingai suvokiamas ir netinkamai išgyvenamas santykis su vyskupu. Vyskupo ir kunigo ryšys yra abipusis, tad ir galimo kartumo priežasčių reikia ieškotis abiejose pusėse. Neteisinga manyti, kad visada kaltesnis tas, kuriam suteikta daugiau atsakomybės. Nors, antra vertus, negalima nesutikti, kad labiausiai kunigų gyvenimą ir tarnystę apkartina vyskupų apsileidimai. Vyskupo ir kunigų santykiai turi būti formuojami ne pagal demokratijos, bet pagal tėvo ir sūnaus ryšio modelį.
Labai rimta priežastis, dėl kurios kunigo gyvenime ir tarnystėje džiaugsmas užleidžia vietą kartumui, yra vienatvė ar tiksliau – izoliavimasis. Krikščioniškoji vienatvė – ta, apie kurią kalba Jėzus, sakydamas, kad užsidarytume savo kambarėlyje ir melstumės, kai niekas mūsų nemato, – yra palaiminimas. Kas kita – izoliacija.
Romos vyskupijos kunigams perskaitytame popiežiaus kalbos tekste visų pirma įspėjama apie pavojų, kurį kelia palaipsniui, gal net nejuntamai mažėjantis pasitikėjimas malone. Jei malonė tolsta ir silpnėja, jei kunigas palaipsniui atsiriboja nuo malonės, jos vietą užima racionalizmas arba sentimentalizmas. Lygiai taip pat pavojingas ir nesugebėjimas suvokti savo tarnystės istorijos perspektyvoje, „izoliavimasis nuo istorijos“. Taip atsitinka, kai kunigas visko nori čia ir dabar, kai ima manyti, kad jis pats yra visko pradininkas ir viskas su juo baigsis. Tačiau, pasak popiežiaus, pavojingiausias yra atsiribojimas nuo kitų žmonių. Jei manome, kad mūsų asmeninės problemos yra tokios svarbios ir didelės, kad niekas kitas jų negali suprasti, žinokime, kad tai melas ir kad šią mintį mums pakuždėjo melo tėvas. Velnias nenori, kad kunigas savo sunkumais dalytųsi su kitais. Priešnuodis izoliacijai yra bendrystė, sakoma popiežiaus kalboje. Tikroji bendrystė prasideda, kai save suvokiame ne tik kaip „aš“, bet kaip „mes“, kai galime kitiems padėti ir sulaukti kitų pagalbos.
Popiežius paminėjo ir skaudų smūgį kunigų misijai ir jų autoritetui, kurį sudavė pastaruoju metu į viešumą iškelti kai kurių kunigų skandalingo gyvenimo atvejai. Natūrali žmonių reakcija į tas žinias buvo santykių su kunigais atšalimas, o tai, savo ruožtu, apkartina kunigų gyvenimą. Pasak popiežiaus, reikia atsiminti, kad iki Kristaus antrojo atėjimo jo Sužadėtinė Bažnyčia gyvena žemėje, kurioje kartu su kviečiais auga ir raugės. Jei užmirštume šią tiesą ir turėtume tik kovojančios, puritoniškos Bažnyčios viziją, mūsų nusivylimas ir kartėlis tik didėtų.
Prašykime Viešpatį, sakoma Romos vyskupijos kunigams perskaitytos popiežiaus kalbos pabaigoje, kad padėtų mums aiškiai nustatyti, kokios yra mūsų nusivylimo ir apkartimo priežastys, būkime su juo sutaikinti žmonės, pašaukti sutaikinimo tarnystei, būkime kupini vilties ir kitiems skelbkime viltį. (JM / VaticanNews)
