Ugdymo krizė ir būtinybė vėl atrasti bendrą žingsnį
Visuotinė teisė į ugdymą
„Tikras auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį ir gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra ir kuriose vėliau, subrendęs, jis turės atsakingai veikti.“ (Gravissimum Educationis, 1)
Šių ir kitų Vatikano II Susirinkimo deklaracijos apie ugdymo svarbą Gravissimum Educationis išdėstytų principų apžvalga buvo viena iš svarbiausių Katalikiško ugdymo kongregacijos plenarinio suvažiavimo dalyvių temų. Tačiau šios apžvalgos tikslas nebuvo tik istorinė analizė, bet ir rengimasis minėtam pasauliniam susitikimui gegužės mėnesį.
Būtina sudaryti naują ugdymo paktą
Savo pontifikato metu popiežius Pranciškus ne kartą kalbėjo, jog būtina nauja sąjunga tarp tų, kurie yra atsakingi už naujų kartų auklėjimą ir švietimą: šeimos, mokyklos, visuomenės. Šiandien galima konstatuoti, kad daug kur ugdymo paktas yra suaižėjęs arba subyrėjęs. Kalbama ne vien apie gerus pažymius, bet apie visapusišką asmenų brandą ir jų tarpusavio santykius. Pavojinga leisti, kad toliau didėtų ir gilėtų prarajos tarp kartų, tarp skirtingų tautų ir kultūrų, tarp turtingų ir vargšų, tarp ugdymo ir transcendencijos, tarp ekonomikos ir etikos, tarp žmonijos ir planetos, tarp tėvų ir mokyklų, tarp šeimų ir visuomenės, tarp šeimų poreikių ir ekonomikos interesų.
Pavyzdžiui, nors tėvai yra pirmieji atsakingi už savo vaikus, šeimoms ir šeimyniniam ugdymui neretai metami kaltinimai, nuo autoritarizmo iki emocinių represijų, ir tvirtinama, kad ugdymas turi būti atiduotas vien į institucijų rankas, nors būtent toks veikimas buvo būdingas 20 amžiaus autoritariniams režimams. Kita vertus, ekonominės sąlygos dažnai neatsižvelgia į šeimų gyvenimo poreikius.
Viena iš giliųjų ugdymo pakto subyrėjimo priežasčių yra antropologinis poslinkis, kuris sukūrė „aš“ stabmeldystę. Laisvės ir savirealizacijos pažadai nesunkiai virto egoizmu, beatodairišku vartojimu ir abejingumu kitiems ar aplinkos degradavimui. Rizikuojame sukurti iš tiesų nežmonišką visuomenę, kuri nebežino, kas yra bendrasis gėris. Todėl reikia naujo aljanso ir dialogo tarp tų, kurie dalyvauja ugdyme, kad šis iš tiesų būtų visapusiškas. O tai reiškia, pasak popiežiaus, ir proto, širdies ir rankų – mąstymo, jausmų ir veikimo – vienybę.
Ugdymas yra judėjimas, kuris įtraukia visus
2020 metų vasario 20 dienos audiencijoje Katalikiško ugdymo kongregacijos suvažiavimo dalyviams popiežius Pranciškus kalbėjo apie kitus visapusiško ugdymo aspektus.
„Ugdymas yra dinamiška tikrovė, tai judesys“, – sakė popiežius ir pridūrė, jog toks ugdymas turi nustatyti įvairiopą ekologinę pusiausvyrą: vidinę su savimi pačiu, solidarią su kitais, natūralią su visomis gyvomis būtybėmis, dvasinę su Dievu.
Ugdymas yra judėjimas, kuris apima ir įtraukia visus, tęsė Pranciškus. Įtrauktis nėra modernių laikų išradimas, tačiau integrali išganingos krikščioniškos žinios dalis. Turi būti įtraukiami tie, kurie yra atskiriami dėl skurdo, karo, šeimyninių ir egzistencinių sunkumų, socialinės selekcijos. Įtraukimas turi būti skatinamas nepriklausomai nuo lyties, religijos ir kilmės.
Ugdymas taip pat yra judėjimas, kuris sutaiko ir kuria taiką. Jis turi atsverti tai, kas kuria nesantaiką ir susargdina asmenų ryšius tarpusavyje ir su aplinka.
„Kitas tipiškas ugdymo požymis yra buvimas komandiniu judėjimu“, – tęsė Šventasis Tėvas, pasak kurio ugdymas niekada nėra vieno asmens ar vienos institucijos darbas:
„Dėl įvairių priežasčių šis komandinis judėjimas pateko į krizę. Todėl jaučiau būtinybę šių metų gegužės 14-ąją skirti pasauliniam susitarimui dėl ugdymo, kurio parengimas patikėtas Katalikiško ugdymo kongregacijai. Tai kvietimas visiems, turintiems politinę, administracinę, religinę ir pedagoginę atsakomybę, atgaivinti vadinamąjį ugdymo kaimelį. Susitikimo tikslas nėra programų kūrimas, bet bendro žingsnio atradimas“, – sakė popiežius, 2019 rugsėjo 12 dienos video žinia pakvietęs gausiai dalyvauti susitarime dėl ugdymo. Šventasis Tėvas pabrėžė ugdytojų svarbą, neišleisdamas iš akių ir deramo atlyginimo už jų tokį svarbų darbą. (RK / Vatican News)
