Popiežiaus katechezė: nėra krikščionybės be gailestingumo
Tęsdamas katechezę, skirtą aštuoniems Jėzaus Kalno pamokslo palaiminimams, šį trečiadienį popiežius komentavo penktąjį: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).
Ne tik šiame palaiminime, bet ir kitur Evangelijoje Jėzus kalba apie gailestingumo abipusiškumą. „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37). Šią taisyklę visų pirma matome „Tėve mūsų“ maldoje: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Gaunamas atleidimas ir suteikiamas atleidimas – neatskiriami.
Ne visada žmogus sugeba atleisti, tęsė Pranciškus. Kartais patirtas blogis toks didelis, kad atleisti – tai tarsi kopti į labai aukštą kalną; reikia milžiniškų pastangų, o kartais atrodo, kad iš viso neįmanoma. Iš tiesų tai pranoksta mūsų jėgas, dėl to mums reikia Dievo malonės pagalbos. Gailestingumo abipusiškumo suvokimas mums padeda žiūrėti iš kitos perspektyvos, padeda suprasti, kad visi esame skolininkai. Visiems mums reikia Dievo ir žmonių atleidimo. Kiekvienas turime atleisti ir prašyti atleidimo. Visiems mums reikia gailestingumo.
Kas yra gailestingumo šaltinis? Jėzus sako: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Kuo labiau esame atviri Tėvo meilei, tuo labiau ir mes patys sugebame mylėti. Gailestingumas – tai ne vienas iš daugelio krikščioniško gyvenimo bruožų, bet jo centras. Nėra krikščionybės be gailestingumo, sakė Pranciškus. Jei mūsų krikščioniškas gyvenimas neveda į gailestingumą, vadinasi pametėme kelią. Gailestingumas yra vienintelis tikras mūsų dvasinės kelionės tikslas.
Dievo gailestingumas yra mūsų laisvė ir mūsų laimė, sakė Pranciškus baigdamas katechezę, mes esme gyvi gailestingumu, jis mums – kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Mes esame per silpni, kad galėtume kelti sąlygas, privalome būti gailestingi, turime visada atleisti, nes ir mums reikia atleidimo. (JM / VaticanNews)
