Popiežiaus katechezė. Žmogaus gyvybės vertė ir neliečiamumas
Apreiškimą ir Gyvybės Evangeliją sieja labai glaudus ir gilus ryšys, kaip pabrėžė šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje. Šiandien žmonijos gyvybei ir pasaulio ekonomikai grėsmę sukėlusios pandemijos kontekste turime pakartoti šį mokymą. Dabartinė situacija mus ragina dar labiau įsidėmėti įpareigojančius žodžius, kuriais prasideda enciklika: „Gyvybės Evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Bažnyčios su meile priimama diena iš dienos, ji turi būti skelbiama be baimės ir ištikimai kaip geroji naujiena visų amžių ir kultūrų žmonėms“ (EV 1).
Kaip kiekviena Evangelijos žinia, taip ir ši visų pirma turi būti liudijama. Su dėkingumu galvoju apie tylų liudijimą daugybės žmonių, kurie įvairiais būdais stengiasi tarnauti sergantiems, seniems, vienišiems ir stokojantiems žmonėms. Jie gyvena pagal Gyvybės Evangeliją kaip Marija, kuri, išklausiusi angelo žinią, nuskubėjo patarnauti savo giminaitei, kuriai reikėjo pagalbos.
Iš tiesų gyvybė, kurią esame pašaukti ugdyti ir ginti, nėra abstrakti sąvoka, bet visada yra tikras gyvas žmogus – pradėtas kūdikis, atstumtas vargstantysis, vienišas ligonis, nusivylęs ar sergantis nepagydoma liga, darbo netekęs arba negalintis jo rasti žmogus, atstumtas arba į getą uždarytas migrantas.
Kiekvieną žmogų Dievas pašaukė džiaugtis gyvenimo pilnatve. Bažnyčia turi pareigą kaip motina rūpintis kiekvienu žmogumi, dėl to bet kokia grėsmė žmogaus orumui ar gyvybei paliečia jos širdį, jos motiniškas įsčias. Bažnyčiai gyvybės gynimas nėra ideologija.
Pasikėsinimai į žmonių orumą ir gyvybę, deja, tebesikartoja ir dabartiniais laikais, visuotinių žmogaus teisių epochoje. Matome naujas grėsmes ir naujas vergystes, o įstatymai ne visada gina silpniausią ir pažeidžiamiausią žmogaus gyvybę.
Enciklikos „Evangelium vitae“ žinia šiandien yra kaip niekad aktuali. Nors mus slegia dabartinio meto sunkumai, neturime užmiršti pareigos per kultūrą ir švietimą perduoti būsimoms kartoms solidarumo, pagalbos, svetingumo vertybių, suprasdami, kad gyvybės kultūra nėra vien krikščionių paveldas, bet ji priklauso visiems, kas, ugdydami broliškus žmonių santykius, tiki, kad yra savaime vertingas kiekvienas žmogus, net jei jis silpnas ir kenčiantis.
Brangieji broliai ir seserys, žmogaus gyvybė, vienintelė ir nepakartojama, yra neprilygstamai brangi. Tai turime vis iš naujo atvirai skelbti žodžiais ir drąsiu liudijimu. Esame kviečiami būti solidarūs ir broliškai mylėti visą žmonijos šeimą bei kiekvieną jos narį.
Dėl to drauge su šv. Jonu Pauliumi II tvirtai įsitikinęs kartoju raginimą, kurį jis paskelbė prieš dvidešimt penkerius metus: „Gerbk, saugok ir mylėk gyvybę, kiekvieną žmogaus gyvybę, ir tarnauk jai. Tik šia kryptimi eidamas rasi teisingumą, vystymąsi, tikrą laisvę, taiką ir laimę“ (EV 5). (JM / Vatican News)
