Popiežius aukojo Gailestingumo sekmadienio Mišias
Antrojo Velykų sekmadienio – Gailestingumo šventės – Mišias popiežius aukojo Šventosios Dvasios bažnyčioje, netoli Vatikano, kuri yra Romos vyskupijos Gailestingumo šventovė. Šiemet sukanka 20 metų nuo gailestingumo apaštalės šv. Faustinos Kowalskos paskelbimo šventąja. Jos kanonizacijos dieną popiežius šv. Jonas Paulius II įvedė kasmet Atvelykio sekmadienį minimą Gailestingumo šventę.
Bažnyčia buvo tuščia. Prie altoriaus buvo tik kelis asmenys, tarp jų – su Šventuoju Tėvu koncelebravę Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos primininkas arkivyskupas Rino Fisichella ir bažnyčios rektorius.
Mokinio, kiekvieno iš mūsų, prasikėlimas prasideda tuomet, kai suvokiame, kad Dievas yra kantrus ir gailestingas, kad jis nepavargsta padėti mums atsikelti po kiekvieno nuopuolio, sakė Mišių homilijoje popiežius. Dievas nori, kad mes matytume jame ne šeimininką, kuriam turėsime atsiskaityti, bet gerą ir švelnų tėtį. Labai dažnai per gyvenimą einame apgraibomis, esame kaip maži vaikai, kurie netvirtai stovi ant kojų ir kas keli žingsniai parpuola. Tačiau jis, mūsų gerasis tėvas, kiekvieną kartą mus pakelia, pastato ant kojų, kad vėl eitume pirmyn.
Mokiniai tikriausiai nesmagiai jautėsi, palikę Viešpatį kančios valandą, bailiai išsislapstę, tęsė homiliją Pranciškus. Prisikėlęs Jėzus nepriekaištauja, bet parodo jiems savo žaizdas. Ir mes dabartinių išbandymų metu esame išsigandę kaip Tomas, mus kamuoja abejonės ir jaučiamės pažeidžiami. Mums reikia Viešpaties, kuris mato ne tik tai, kas mumyse silpna, bet ir negendantį žmogaus grožį. Mes jam esame brangūs. Šiandien – Gailestingumo šventės dieną – per vėluojantį apaštalą Tomą mus pasiekia labiausiai guodžianti žinia, kad Dievas nė vieno nepalieka, kad jis kantriai palaukia ir atsiliekančiųjų.
Labai lėtai ir sunkiai iš pandemijos besivaduojančiai žmonijai gresia pavojus užmiršti atsiliekančiuosius. Mums visiems gresia abejingumo ir egoizmo virusas. Atsiminkime, kad visi šiandien kenčia. Visi jaučiame, kokie esame trapūs ir pažeidžiami. Tačiau visi esame brangūs Dievo akyse. Ypač šių dienų sunkumų slegiami turėtume atsiminti, kaip gyveno pirmoji krikščionių bendruomenė. Apaštalų darbų knyga liudija, kad viskas, ką jie turėjo, buvo bendra, materialinėmis gėrybėmis buvo dalijamasi pagal poreikius. „Tai ne ideologija. Tai krikščionybė“, – sakė Pranciškus.
„Šiandien beginklė ir nuginkluojanti Jėzaus meilė prikelia mokinio širdį. Ir mes, kaip apaštalas Tomas, priimkime gailestingumą, kuris yra pasaulio išsigelbėjimas, ir dalykimės gailestingumu su silpniausiais žmonėmis. Tik taip sugebėsime kurti naują pasaulį.“ (JM / VaticanNews)
