Popiežius: Didžioji savaitė su Nukryžiuotuoju ir Evangelija
Prieš katechezę buvo perskaityta Evangelijos pagal Morkų ištrauka apie Jėzaus mirtį ant Golgotos ir pagonio šimtininko tikėjimo išpažinimą.
„Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo.“ Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti.“ Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Tuo metu šventovės uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 33–39)
Be daugelio kitų klausimų, kurie mums kyla šiomis neramiomis savaitėmis, kai pasaulis taip kenčia dėl pandemijos, gali kilti ir klausimų apie Dievą: ką jis daro matydamas mūsų skausmą? Kur jis, kai viskas blogai? Kodėl jis greitai neišsprendžia problemų, klausė popiežius.
Pasak jo, mums padės pasakojimo apie Jėzaus kančią apmąstymas. Ir šiame pasakojime netrūksta klausimų. Žmonės, Jeruzalėje džiugiai sutikę Jėzų, klausia, ar dabar jis išvaduos savo tautą nuo priešų. Jie laukė galingo ir pergalingo Mesijo, o jis ateina romus ir nuolankios širdies, kviečiantis į atsivertimą ir gailestingumą. Jį šlovinusi minia ima šaukti „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 23). Tie, kurie sekė jį, sumišę ir įbauginti, apleidžia jį galvodami: jei šitoks Jėzaus likimas, jis nėra Mesijas, nes Dievas – galingas, Dievas –nenugalimas.
Jėzaus kančios pasakojime atrandame paradoksalų įvykį: kai Jėzus miršta, jį lydėjęs šimtininkas, kuris nebuvo tikintis, nebuvo žydas, o pagonis, matydamas jį, kenčiantį ant kryžiaus, išgirdęs kaip jis visiems atleidžia, pats prisilietęs prie jo beribės meilės išpažįsta: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 33–39). Jis, kitaip negu visi kiti, pasakė: štai Dievas, jis tikrai Dievas.
Šiandien galime savęs klausti: „Koks tikrasis Dievo veidas?“ Dažniausiai mes į jį projektuojame tai, kas mes patys esame, savo sėkmę, teisumą, pyktį. Bet Evangelija sako, kad Dievas ne toks. Jis yra kitoks ir vien savo jėgomis mes negalėjome jo pažinti. Todėl jis priartėjo prie mūsų, atėjo susitikti ir per Velykas mums visiškai apsireiškė. O kur tai įvyko? Tai įvyko ant kryžiaus! Štai kur atpažįstame Dievo veido bruožus. To neužmirškime, broliai ir seserys: kryžius yra Dievo sostas, sakė popiežius Pranciškus.
Popiežius kvietė tyloje žvelgti į Nukryžiuotąjį, kad pamatytume, kas yra mūsų Viešpats. Jis nerodo pirštu į ką nors, net nerodo į tuos, kurie jį nukryžiuoja, o ištiesia rankas į visus; jis mūsų neprispaudžia savo garbe, bet leidžiasi dėl mūsų apnuoginamas; jis myli ne žodžiais, bet tyloje suteikia gyvenimą; neverčia, bet išlaisvina; nesielgia, kaip su svetimu, bet prisiima mūsų blogį, prisiima mūsų nuodėmes. Todėl, norėdami išsilaisvinti iš savo pačių susikurtos Dievo vizijos, žvelkime į Nukryžiuotąjį ir tada atsiverskime Evangeliją. Šiomis dienomis, kai visi esame karantine, užsidarę namuose, paimkime į rankas šiuos du dalykus: Nukryžiuotąjį ir pažvelkime į jį, ir atsiverskime Evangeliją. Tai bus kaip didinga namų liturgija, nes šiomis dienomis negalime eiti į bažnyčią. Nukryžiuotąjį ir Evangeliją! – pakartojo Pranciškus.
(...)
Velykos liudija, kad Dievas gali viską paversti gerumu. Su juo galime būti tikri, kad viskas bus gerai. Tai nėra iliuzija, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas nėra iliuzija, bet tiesa. Štai kodėl Velykų rytą pasakyta: „Jūs nebijokite“ (Mt 28, 5). Slegiantys klausimai apie blogį nedingsta staigiai, Prisikėlusiajame jie randa tvirtą pagrindą, kuris leidžia mums nepaskęsti.
Jėzus pakeitė žmonijos istoriją būdamas arti mūsų. Nors ji paženklinta blogio, jis ją pavertė išganymo istorija. Paaukodamas savo gyvybę ant kryžiaus, Jėzus nugalėjo mirtį. Iš atvertos Nukryžiuotojo širdies Dievo meilė pasiekia kiekvieną iš mūsų. Galime pakeisti savo gyvenimo istoriją priartėdami prie Jo, priimdami išganymą, kurį Jis siūlo mums. Šią savaitę ir per ateinančias dienas atverkime Jam visą širdį maldoje. Būkime su Nukryžiuotuoju ir su Evangelija. Neužmirškite: su Nukryžiuotuoju ir Evangelija! Tai bus mūsų namų liturgija! Plačiai atverkime širdis maldoje, leiskime, kad jo žvilgsnis žvelgtų į mus, suprasime, kad nesame vieni, bet mylimi, nes Viešpats niekuomet mūsų neapleidžia ir neužmiršta.
Baigęs apmąstymą, popiežius visiems palinkėjo šventos Didžiosios savaitės ir šventų Velykų. (SAK / Vatican News)
