Pranciškus: neturėsime ateities, jei negerbsime kūrinijos

Pasaulinė Žemės diena yra bene reikšmingiausia visus pasaulio gyventojus vienijanti rūpinimosi planetos ir aplinkos gerove iniciatyva. Jungtinių Tautų sprendimu, Žemės diena kasmet minima praėjus vienam mėnesiui ir dviem dienoms po pavasario lygiadienio – balandžio 22-ąją.

Popiežius Pranciškus katechezę, kaip įprasta pastaruoju pandemijos krizės laikotarpiu, skaitė Apaštališkųjų rūmų bibliotekoje. Prieš katechezę keliomis kalbomis perskaityta ištrauka iš Šventojo Rašto Pradžios knygos:

„Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. (…) Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“. (Pr 2, 8–9.15)

Pranciškus visus paragino rūpintis ne tik bendrų namų, bet visos žmonijos gerove, priminė savo prašymus, išsakytus enciklikoje „Laudato si’“.

Mieli broliai seserys, šiandien minime penkiasdešimtąją Pasaulinę Žemės dieną. Tai proga atnaujinti įsipareigojimą mylėti savo bendrus namus, rūpintis silpniausiais mūsų šeimos nariais. Tragiška koronaviruso pandemija rodo, kad tik kartu ir prisiimdami silpniausiųjų naštą galime įveikti globalinius iššūkius. Kaip tik todėl enciklikoje „Laudato si’“ kalbama apie rūpinimąsi bendrais namais, sakė Pranciškus, kviesdamas visus prisiminti atsakomybę už žmonijos kelionę šiame pasaulyje ir  sąmoningiau rūpintis mūsų bendrais namais.

Esame sukurti iš žemės dulkių, o žemės vaisiai palaiko mūsų gyvybę. Pradžios knyga primena, kad nesame vien tik iš žemės – mumyse yra ir Dievo įkvėptas gyvybės alsavimas. Gyvename bendruose namuose kaip viena žmonijos šeima ir bioįvairovėje su kitais Dievo kūriniais. Būdami Dievo paveikslas, esame pašaukti prižiūrėti ir gerbti visą kūriniją, mylėti ir atjausti savo brolius ir seseris, ypač  silpniausiuosius, atsiliepdami į Dievo meilę mums, apreikštą jo Sūnuje Jėzuje, kuris tapo žmogumi, kad šia situacija pasidalytų su mumis ir mus išgelbėtų.

Dėl egoizmo nevykdėme savo kaip žemės sergėtojų pareigų. Pažvelgę į tikrovę matome, kaip labai pablogėjo mūsų bendrų namų būklė. Juos užteršėme ir apiplėšėme, pastatydami mūsų pačių gyvenimą į pavojų. Todėl susikūrė įvairūs tarptautiniai ir vietiniai judėjimai, siekiantys sužadinti sąžines. Nuoširdžiai branginu šias iniciatyvas, tačiau mūsų vaikams dar teks išeiti į gatves, kad mus išmokytų to, kas savaime aišku, t.y. kad neturime ateities, jei naikiname mus palaikančią aplinką, sakė Pranciškus.

Aplaidžiai prižiūrime žemę, mūsų namus-sodą, aplaidžiai rūpinamės savo broliais. Nusidėjome žemei, savo artimui, o labiausiai nusidėjome mūsų Kūrėjui, gerajam Tėvui, kuris rūpinasi visais ir trokšta, kad gyventume kartu bendrystėje ir gerovėje. Popiežius prisiminė ispanišką patarlę: Dievas visada atleidžia, žmonės – kartais atleidžia, žemė – niekada neatleidžia.

Kaip mums atkurti darnų ryšį su žeme ir visa žmonija? Dažnai prarandame Šventosios Dvasios dovanojamą darnos viziją: mūsų bendruosiuose namuose, Žemėje, santykiuose su žmonėmis, su labiausiai vargstančiais. Kaip mums atkurti šią darną? – klausė Pranciškus.

Pasak popiežiaus, mums reikia rimto ekologinio atsivertimo. Turime nauju būdu žvelgti į mūsų bendrus namus. Jie nėra išteklių sandėlis.  Mums, tikintiesiems, pasaulis yra „Kūrinijos Evangelija“, išreiškianti Dievo kūrybinę galią. Jis sukūrė žmogų ir pasaulį, su viskuo, ko reikia žmonijos išlaikymui. Popiežius priminė biblinio pasakojimo apie sukūrimą baigiamuosius žodžius: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1,31). Jei šiandien paklausčiau Viešpatį ką jis galvoja apie gamtos tragedijas, kuriomis Žemė atsiliepia į mūsų niokojimą nemanau, kad jis man pasakytų, jog tai labai gerai. Mes sugadinome Viešpaties darbą.

Šventasis Tėvas prašė Pasaulinės žemės dienos proga susigrąžinti šventą pagarbą Žemei, nes žemė yra ne tik mūsų, bet ir Dievo namai. Iš čia turi kilti suvokimas, kad gyvename šventoje žemėje. Popiežius taip pat kvietė pažadinti Dievo mumyse įdiegtą grožio ir kontempliavimo jausmą. Kontempliavimo mokykimės iš čiabuvių genčių, kurios mus moko, jog neįmanoma rūpintis Žeme, jei jos nemylime ir negerbiame. Čiabuviai sugeba darniai sugyventi su gamta.

Reikia ekologinio atsivertimo, reikia jį išreikšti konkrečiais veiksmais, reikia pritarimo bendram planui, kuris atitolintų grėsmę, iškilusią mūsų bendriems namams. Tarpusavio priklausomybė įpareigoja mus galvoti apie vieną pasaulį, apie bendrą projektą. Pranciškus kvietė tarptautinę bendruomenę bendradarbiaujant pasirengti dviem svarbioms tarptautinėms konferencijoms – Kunminge, Kinijoje, COP15 dėl bioįvairovės ir Glazge, Jungtinėje Karalystėje, COP26 apie klimato kaitą.

Popiežius Pranciškus taip pat ragino imtis iniciatyvų nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu, visiems kartu kurti visus apimantį sąjūdį. Šitaip užgimė ir šiandien minima Pasaulinė Žemės diena. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti, sakė popiežius, primindamas ką rašė enciklikoje „Laudato si’“: „Nereikia manyti, kad tokios pastangos nepakeis pasaulio. Tokiais veiksmais visuomenėje skleidžiamas gėris, visada duodantis vaisių, kurių dažnai nepastebime; taip žemėje duodama pradžia kartais neregimai pasklindančiam gėriui“ (LS 212).

Šiuo velykiniu atsinaujinimo laikotarpiu įsipareigokime mylėti ir gerbti nuostabią dovaną Žemę, mūsų bendrus namus, ir rūpintis visais žmonijos šeimos nariais. Būdami broliai ir seserys kartu prašykime Dievą mūsų dangiškąjį Tėvą: „Atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą“ (Ps 104, 30).