Verbų sekmadienio Mišios tuščioje Šv. Petro bazilikoje

Jėzus „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai mus įveda į šventas Didžiosios savaitės dienas, kuriomis dažnai Jėzus bus vadinamas tarnu. Viešpats tapo tarnu iki tokio laipsnio, kad jis dėl mūsų, savo mylimų žmonių, buvo visų apleistas ir išduotas. Ką reiškia būti kitų apleistam ir išduotam? Apie šias dvi Jėzaus patirtis Šventasis Tėvas kalbėjo Mišių homilijoje.

Jėzų išdavė du mokiniai – tas, kuris jį pardavė, ir tas, kuris jo išsižadėjo. Jėzų išdavė minia, kuri dar neseniai šaukė: „Osana!“, o dabar jau šaukia: „Nukryžiuok!“ Jį išdavė religinės institucijos, neteisingai pasmerkusios, ir politinės – nusiplovusios rankas. Pagalvokime ir apie mūsų pačių matytą daugybę didelių ir mažų išdavysčių, sakė popiežius. Kaip skaudu, kai į pasitikėjimą atsakoma apgaule. Tuomet širdį užlieja nusivylimas, viskas netenka prasmės. Taip atsitinka dėl to, kad mes esme gimę, kad mylėtume ir būtume mylimi. Pats skaudžiausias dalykas – būti išduotam žmogaus, kurį mylime. Tad pagalvokime, koks tai buvo skausmas Dievui, kuris pats yra Meilė.

Pažiūrėkime į savo vidų. Būkime nuoširdūs sau patiems ir pamatysime mūsų neištikimybes. Kiek melo, veidmainystės, dviveidiškumo! Kiek neištesėtų pažadų! Viešpats geriau už mus pačius pažįsta mūsų širdis ir žino, kokie mes silpni ir nepastovūs, kaip dažni suklumpame, kaip mums sunku atsikelti, kaip lėtai gyja kai kurios žaizdos. Ir ką gi Viešpats mums sako? „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi“ (Oz 14, 5). Jis mus pagydė, sau užsikraudamas visų mūsų neištikimybių ir išdavysčių naštą.

Šios dienos Evangelijoje girdėjome iš nukryžiuoto Jėzaus lūpų išsiveržusį šauksmą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Tai stiprūs žodžiai, sakė Pranciškus. Visi išsibėgiojo, jį paliko vieną, tačiau dar buvo Tėvas. O dabar jis ir Dievui šaukia: „Kodėl mane apleidai?“. Iš tiesų tai malda – 22 psalmės žodžiai. Jėzus savo kraštutinę vienatvę pavertė malda. Jėzus patyrė visišką vienatvę, kad mes, kai jaučiame, kad neturime išeities, kai atrodo, kad ir Dievas mūsų negirdi, atsimintume jo patirtį ir žinotume, kad jis mūsų nepaliks.

Ir šiandien, sakė popiežius, matydami pandemijos dramą, matydami, kaip subyrėjo daug dalykų, kurie mums atrodė labai tvirti, kai nepasiteisino daugybė mūsų lūkesčių, kai vienatvė spaudžia širdį,  Jėzus sako kiekvienam iš mūsų: „Drąsos, atverk savo širdį mano meilei ir pajusi Dievo paguodą“.

Kaip turėtume atsiliepti Dievui, kuris dėl mūsų tarpo tarnu, buvo išduotas ir apleistas, patyrė visišką vienatvę? Neišduokime to, kam buvome sukurti, neišsižadėkime to, kas svarbiausia: esame pasaulyje, kad tarnautume Jam ir kitiems. Tik tai išlieka. Visa kita praeina. (JM / VaticanNews)