Popiežiaus katechezė. Meldžiamės gėrėdamiesi kūrinijos grožiu
Pasak Pranciškaus, pirmieji Biblijos puslapiai – tai tarsi padėkos himnas. Pasakojama sukūrimo istorija. Dievas kuria savo žodžiu, pašaukia kūrinius ir jie atsiranda, pradeda egzistuoti. Dievas savo žodžiu atskiria šviesą nuo tamsos, įveda dienų ir naktų kaitą, metų laikus, sukuria gyvūnus ir spalvingą augalų įvairovę. Vietoj chaoso atsiranda gyva kūrinija. Galiausiai Dievas sukuria ir žmogų. Jo pasirodymas tarp kūrinių Dievui kelia džiaugsmą ir pasitenkinimą. „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).
Kūrinijos grožis žmogaus širdyje žadina kontempliavimą ir maldą. Psalmės autorius sako: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 3–4). Besimeldžiantysis kontempliuoja viską, kas jį supa, begalinę visatos didybę, ir supranta, kad viskam sukurti reikėjo neapsakomai didelio meilės įkvėpto plano. Taip pat savaime kyla klausimas, kas gi yra žmogus visos šios didybės akivaizdoje. Beveik niekas. Trapi, pažeidžiama būtybė, kuri gimsta, trumpai pagyvena ir miršta. O vis dėlto tarp visų kūrinių tik žmogus yra pajėgus suvoki jį supančios kūrinijos grožį. „Maža būtybė, kuri gimsta ir miršta. Šiandien jis yra, o rytoj jo jau nėra. Tačiau tik žmogus yra sąmoninga būtybė. Tik mes sugebame suvokti visą šį grožį“, – kalbėjo popiežius.
Toliau katechezėje Pranciškus priminė, kad esminis maldos momentas yra nuostaba, sugebėjimas stebėtis kūrinijos didybe. Žmogus yra labai mažas ir jo laimėjimai labai menki, tačiau šis menką ir silpną kūrinį, kaip sako psalmė, Dievas sukūrė tik truputį žemesnį už save ir apvainikavo jį garbe ir didybe (plg. Ps 8, 6). Žmogaus didybė slypi jo ryšyje su Dievu. Gamtos prasme esame beveik niekas, labai maži, kurie šiandien yra, o rytoj nebus, tačiau pašaukimo prasme esame didžiojo Valdovo vaikai, apvainikuoti jo garbe ir didybe. Malda mums padeda suvokti tokį mūsų pašukimą. Kai mus slegia gyvenimo sunkumai, kai viskas apkarsta, kai mumyse net pradeda dusti maldos alsavimas, gana pakelti akis į žvaigždėtą dangų, pažvelgti į saulėlydį, į žydinčią gėlę ir vėl mumyse įsižiebia dėkingumas.
Popiežius priminė istorines aplinkybes, kuriomis buvo parašyta Biblijos Pradžios knyga. Izraelio tautai tai buvo sunkūs laikai. Priešai buvo užėmę šalį, daug žmonių buvo ištremti ir paversti vergais. Tauta neturėjo nei tėvynės, nei šventyklos, bei normalaus socialinio ir religinio gyvenimo. Ir kaip tik tuo metu pasakojimas apie pasaulio sukūrimą padeda žmonėms iš naujo matyti, kad jie turi už ką dėkoti, šlovinti Dievą už tai, kad jie yra. „Malda yra viltį palaikanti jėga“, – sakė Pranciškus. „Kas meldžiasi – žino, kad viltis yra stipresnė už nusivylimą, tiki, kad meilė yra galingesnė už mirtį, kad ateis diena, kai sulauksime jos pergalės, nors ir nežinome, nei kaip, nei kada tai įvyks.“ Besimeldžiančių žmonių veiduose spindi šviesa, net ir tamsiausiomis dienomis saulė nesiliauja jiems šviesti.
„Šis gyvenimas yra Dievo mums duota dovana. Jis per trumpas, kad jį praleistume liūdėdami ir būdami apkartę“, – sakė Pranciškus. „Šlovinkime Viešpatį, džiaugdamiesi, kad esame.“
„Mes esame didžiojo Karaliaus vaikai, esame Kūrėjo vaikai, sugebantys atpažinti jo pėdsakus kūrinijoje. Ne visada mes deramai kūriniją saugome, tačiau joje matome Dievo ženklus, matome, kad ji buvo sukurta iš meilės. Viešpats mums tepadeda tai geriau suprasti ir tarti jam „Ačiū“. Tas mūsų „Ačiū“ ir bus graži malda.“ (JM / Vatican News)
