Popiežiaus žinia migrantų ir pabėgėliui dienai
Tai pabėgėliai, kurie dėl karinių konfliktų ir humanitarinių krizių yra priversti palikti savo namus, tačiau lieka tarp savo valstybės sienų, neišvyksta arba negali išvykti į kitus kraštus. Kartais jų situacija dar blogesnė ir teisiškai jie mažiau ginami, nei tarptautiniai migrantai.
„Dėl šių priežasčių nusprendžiau skirtį šią žinią vidaus pabėgėlių dramai, kuri dažnai neregima ir kurią dar labiau pasunkino pasaulinė COVID-19 pandemijos krizė“, – rašo popiežius Pranciškus. Pasak jo, pandemija sukėlė krizę krizėje – pagalbai ir solidarumui skirti ištekliai buvo sumažinti arba nukreipti kitur. Vis dėlto neturime pamiršti žmonių, kurie yra beviltiškose situacijose.
„Norėčiau pradėti nuo ikonos, kuri įkvėpė popiežių Pijų XII parašyti apaštalinę konstituciją Exsul Familia. Pabėgime į Egiptą kūdikis Jėzus kartu su tėvais pažino tragišką pabėgėlio ir tremtinio dalią“, – pažymi Šventasis Tėvas, primindamas vieno iš savo pirmtakų rūpestį migrantų kūno ir dvasios gerove – jo sielovadines gaires, paskelbtas 1952 metų rugpjūčio 1 dieną. Pirmose konstitucijos eilutėse Pijus XII nutapė Šventąją Šeimą Egipto tremtyje. Milijonai šeimų gali atpažinti save šiame vaizdinyje, kaip kiekvieną dieną liudija žinios televizijoje ir laikraščiuose.
„Jų veiduose dar kartą esame kviečiami atpažinti išalkusio, ištroškusio, nuogo, pasiligojusio, svetimšalio ir įkalinto Kristaus veidą, kuris žiūri į mus (žr: Mt 25, 31-46). Jei jį atpažinsime, padėkosime, kad galėjome Jį sutikti, mylėti ir Jam tarnauti“, – rašo Pranciškus, kuris priminė 2018 metų žinios Migrantų ir Pabėgėlių dienai raktinius žodžius: priimti, saugoti, remti, integruoti.
„Prie šių žodžių norėčiau pridėti šešias poras veiksmažodžių, kurie yra susiję priežasties ir pasekmės ryšiu ir kuriuos atitinka labai konkretūs veiksmai“, – pažymi popiežius.
Pažinti, kad suprastum. Pažinimas yra būtinas žingsnis suprasti kitą, kaip liudija Jėzaus ir Jo mokinių susitikimas pakeliui į Emausą. Kai kalbama apie pabėgėlius, dažnai kalbama tik apie skaičius. Tačiau pabėgėliai yra asmenys, o ne skaičiai. Reikia su jais susitikti, pažinti jų istorijas, sužinoti, ką jie išgyveno.
Tapti artimu, kad tarnautum. Tai atrodo paprastas dalykas, bet taip nėra. Pasakojimas apie Gerąjį samarietį paaiškina, ką reiškia tapti artimu. Baimės ir daug išankstinių nuostatų mums trukdo prisiartinti prie stokojančiųjų ir jiems meiliai patarnauti. Tapti artimu taip pat reiškia prisiimti riziką, kaip mums pandemijos metu priminė daug gydytojų ir slaugų. Tapti artimu taip pat pranoksta gryną pareigą, kaip iliustruoja Jėzaus mokinių kojų nuplovimo gestas.
Kad susitaikytum, reikia klausyti, išgirsti. To mus moko pats Dievas, kuris pasiuntė savo Sūnų į pasaulį, nes panoro išklausyti žmonijos skundą žmogaus ausimis. Meilė, kuri sutaiko ir išgelbėja, prasideda nuo įsiklausymo. Tuo tarpu šiandieniame pasaulyje žinių daugėja, tačiau sugebėjimo jas girdėti mažėja. Tačiau nuolankus klausymasis būtinas tikram susitaikymui. Paradoksaliai dramatiška ir nerami pandemijos bei karantino savaičių tyla galėjo suteikti progą išgirsti pačių pažeidžiamiausių skundą.
„Įsiklausydami įgyjame progą susitaikyti su artimu, su daugybe atmestųjų, su Dievu, kuris nenuilstamai siūlo savo gailestingumą“, – pridūrė popiežius.
Kad augtum, būtina dalintis. Vienas iš atraminių veiksnių, kurie leido ankstyvajai krikščionių bendruomenei augti, buvo dalijimasis: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra (Apd 4, 32)“. Dievas nenori, kad mūsų planetos ištekliai pasitarnautų tik kai kuriems. Viešpats to nenori. Turime išmokti dalintis, kad augtume visi kartu, kad niekas nebūtų paliktas už borto. Pandemija mums priminė, jog esame toje pačioje valtyje. Bendri rūpesčiai ir bendros baimės rodo, kad nei vienas neišsigelbėja be kitų. Reikia dalintis tuo, ką turime, kaip padarė berniukas, kuris pasidalino penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis, o jų pakako tūkstančiams (žr. Jn 6, 1–15).
Kad įtrauktum, reikia skatinti. Šią sąsają, pasak popiežiaus, iliustruoja Jėzaus susitikimas su moterimi samariete. Viešpats prie jos prisiartino, prabilo į jos širdį, nukreipė link tiesos, padėjo pasikeisti ir pačiai tapti Gerosios Naujienos skelbėja: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“
Jeigu iš tiesų norime paremti asmenis, kuriems siūlome pagalbą, turime juos įtraukti ir jiems patiems suteikti aktyvų vaidmenį. Pandemija mums priminė, kad atsakomybė yra bendra ir, kad įveiktume krizę, reikia, kad dalyvautų visi.
Kad kurtum, reikia bendradarbiauti. „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“, – rašo Korinto krikščionims apaštalas Paulius (1 Kor 1, 10).
Kurti Dievo karalystę yra bendra visų krikščionių pareiga. Jiems būtina išmokti bendradarbiauti, nepasiduoti pavydo, nesutarimų, skilimo pagundoms. „Kad išsaugotume bendrus namus ir kad jie vis labiau atitiktų pradinį Dievo sumanymą, turime įsipareigoti užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą, pasaulinį solidarumą, vietinį įsipareigojimą, nepalikti nei vieno už durų“, – rašo popiežius Pranciškus.
Savo žinią jis užbaigė kreipimusi į šv. Juozapą, kuris gelbėdamas tai, ką turėjo brangiausio, – kūdikį Jėzų ir Jo motiną, bėgo į Egiptą. Popiežius meldė jo užtarimo ir pagalbos tiems, kurie buvo priversti tapti pabėgėliais. (RK / Vatican News)
