Popiežius prašo labiau darbuotis dėl krikščionių vienybės
Popiežius gegužės 24-ąją , Kristaus Įžengimo į Dangų iškilmės diena pasirašytame laiške kardinolui Kurtui Kochui, Krikščionių vienybės tarybos pirmininkui, padėkojo už tarybos per pastaruosius dešimtmečius dėtas pastangas „gydyti šimtametes ir tūktantmetes žaizdas“, pasidžiaugė naujomis inicityvomis ir kartu prisipažino, kad jis yra vienas iš tų, kurie dalijasi „šventąja nekantrybe“ ir yra įsitikinęs, jog „galime ir turime labiau stengtis“ eidami krikščionių vienybės keliu.
Popiežius Jonas Paulius II norėjo, kad į trečiąjį tūkstantmetį žengianti Bažnyčia gerai įsidėmėtų savo Mokytojo ir Viešpaties karštą maldą „kad visi būtų viena!“ (Jn 17, 21). Jis parašė encikliką „Ut unum sint“, kuria norėjo patvirtinti Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą negrįžtamai žengti ekumenizmo keliu.
Popiežius Pranciškus priminė ir Vatikano II Susirinkimo mokymą, jog pastangas atkurti visų krikščionių vienybę įkvepia Šventosios Dvasios malonė. Skirtingas malones ir tarnystes kurianti Šventoji Dvasia yra Bažnyčios vienybės pradžia . Enciklika „Ut unum sint“ tvirtina, kad „teisėtas skirtingumas niekaip neprieštarauja Bažnyčios vienybei, bet, priešingai, daro ją gražesnę ir daug prisideda prie jos misijos sėkmingumo“. Tik Šventoji Dvasia gali sužadinti skirtingumus, daugialypiškumą ir tuo pat metu kurti vienybę. Šventoji Dvasia laiduoja Bažnyčios darną, nes šv. Bazilijaus Didžiojo žodžiais tariant, „ji pati yra darna“, parašė laiške popiežius.
Enciklikos „Ut unum sint“ metinių proga jis dėkoja Viešpačiui, kad suteikė krikščionims ėjimą visiškos vienybės paieškų keliu. „Žengdami šiuo keliu vieni kitus geriau pažinome, labiau gerbiame, galėjome įveikti įsišaknijusius išankstinius nusistatymus, vystyti teologinį dialogą ir krikščionišką artimo meilę, kaip ir bendradarbiavimą gyvenimo dialoge, tiek pastoracijos, tiek kultūros sferose“.
Laiške popiežius užtikrino, jog minėdamas enciklikos metines, jis prisimena ypač savo mylimus brolius, vadovaujančius kitoms Bažnyčioms ir krikščioniškoms bendruomenėms, kaip ir visus visų krikščioniškų tradicijų brolius ir seseris, „mūsų kelionės bendražygius“.
„Kaip Emauso mokiniai, galime pajusti su mumis einančio Prisikėlusio Viešpaties buvimą šalia mūsų, klausytis kaip jis aiškina, kas apie jį pasakyta visuose Raštuose, ir atpažinti jį iš duonos laužymo, laukdami, kada galėsime kartu sėstis prie Eucharistijos stalo“.
Klausdamas „kiek dar mums liko kelio“ iki visiškos krikščionių vienybės, popiežius visų pirma pažymėjo, jog aišku tai, kad krikščionių vienybė iš principo nėra mūsų veiksmų rezultatas, o yra Šventosios Dvasios malonė ir kad ji „neatsiras kaip kaip stebuklas“.
„Vienybė kuriama einant, Šventoji Dvasia ją kuria kelionėje . Todėl kupini pasitikėjimo prašykime Šventosios Dvasios, kad lydėtų mūsų žingsnius ir kad kiekvienas su dar didesniu įsipareigojimu išgirstų kvietimą darbuotis dėl ekumeninio tikslo. Šventoji Dvasia tesužadina naujus pranašiškus gestus ir tesustiprina visų Kristaus mokinių brolišką ir seserišką meilę, kad „pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21).
Šv. Jonas Paulius II encikliką apie ekumeninę pareigą „Ut unum sint“ pasirašė 1995 metų gegužės 25 dieną, Kristaus Žengimo į Dangų iškilmės dieną. (SAK / Vatican News)
