Popiežius sekmadienio vidudienį: Jėzus – mūsų kelias
Penktojo Velykų sekmadienio Evangelija – tai Jėzaus atsisveikinimo kalbos per paskutinę vakarienę ištrauka. Tą dramatišką valandą prieš suėmimą, kančią ir mirtį Jėzus savo mokiniams sako: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“ (Jn 14, 1). Šie Jėzaus žodžiai skirti ir mums, kai prislegia dramatiški gyvenimo įvykiai.
Ką gi mums daryti, kad mūsų širdys neišsigąstų? Šiandien Jėzus mums siūlo du dalykus, sakė Pranciškus. Visų pirma jis mus prašo tikėti. Kai kam tai gali atrodyti kaip pernelyg abstraktus ir teoriškas būdas apsisaugoti nuo baimės. Tačiau Jėzus mums nori pasakyti labai konkretų dalyką. Jis puikiai supranta, kaip labai žmogus bijo, kad gyvenimo sunkumai jį parblokš ant žemės, kad jis nesugebės su jais susidoroti, kad bus paliktas vienas. Kaip tik dėl to Jėzus mus prašo neužsidaryti savyje, neapsiriboti savo jėgomis, bet pasitikėti juo, kliautis jo pagalba. Jėzus prisikėlė ir yra su mumis.
Kita atsvara mus bauginančiai nežiniai yra Jėzaus žodžiai: „Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14, 2). Štai ką Jėzus padarė! Jis paruošė mums vietą danguje, kad ir mes būtume ten, kur jis. Šie Jėzaus žodžiai mums suteikia nepaprastą paguodą. Kur yra Jėzus, ten ir mums yra numatyta vieta. Mūsų gyvenimas nėra betikslė klajonė. Mes esame laukiami. Esame brangūs.
Kaip patekti į Jėzaus mums paruoštą vietą? Kuriuo keliu eiti? Į šį klausimą atsako pati svarbiausia šios dienos Evangelijos frazė: „Aš esu kelias“ (Jn 14, 6). Tad mes, krikščionys, sakė popiežius, klauskime savęs: „Kokiu keliu aš einu?“. Einu ten, kur mane neša pasaulio dvasia, galios troškimas, noras iškilti virš kitų? Ar einu Jėzaus keliu – romumo, maldos, nuolankumo, pasitikėjimo keliu? Kas svarbesnis mano gyvenime – aš pats ar Jėzus?
Baigdamas trumpą kalbą prieš vidudienio maldą, popiežius meldė Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Dangaus Karalienę, kad ji padėtų mums eiti su Jėzumi į dangų vedančiu keliu. (JM / Vatican News)
