Sekminių Mišios. Šventoji Dvasia skirtumus sujungia į darnią visumą

„Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas“ (1 Kor 12, 4–6), – rašo šv. Paulius. Skirtumai ir vienybė – du žodžiai, kurie reiškia nesuderinamus dalykus, tačiau ten, kur veikia Šventoji Dvasia, skirtingumai susijungia į harmoningą visumą. Šitaip gimė Bažnyčia, sakė popiežius, pradėdamas Sekminių Mišių homiliją.

Pasižiūrėkime, kokia buvo Bažnyčia pradžioje, Sekminių dieną. Pasižiūrėkime į pirmuosius Bažnyčios narius. Tarp jų buvo paprastų žmonių, žvejų, kasdieninę duoną užsidirbančių sunkiu darbu. Buvo Matas – išsilavinęs vyras, mokesčių rinkėjas. Buvo žydų ir graikų. Buvo romių ir temperamentingų žmonių. Skyrėsi jų pasaulėžiūra ir jiems buvo svarbūs skirtingi dalykai. Jėzus jų nesuvienodino, paliko juos tokius, kokie buvo, su jų skirtingumu. O štai dabar juos suvienija Šventoji Dvasia.

Pažiūrėkime ir į mūsų laikų Bažnyčią, tęsė Pranciškus. Ir tarp mūsų yra daug skirtumų, skiriasi požiūriai, pasirinkimai, jautrumas. Tačiau mes labai dažnai pasiduodame pagundai ryžtingai ginti savo idėjas, manydami, kad jos tinka visiems. Dažnai mes sutariame tik su tais, kurie mums pritaria. Tačiau taip suprantamas tikėjimas – tai tikėjimas pagal mūsų paveikslą ir panašumą. Ne tokio tikėjimo nori Šventoji Dvasia.

Šventoji Dvasia yra mūsų vienybės pagrindas. Ji mums primena, kad visi esame Dievo mylimi vaikai. Šventoji Dvasia pas mus ateina, nužengia ant mūsų skirtumų ir primena, kad turime vieną Viešpatį Jėzų ir vieną Tėvą ir kad dėl to mes esame broliai ir seserys. Šituo turime remtis, turime matyti Bažnyčią taip, kaip ją mato Šventoji Dvasia, o ne kaip mato pasaulis. Pasaulis mumyse mato dešiniuosius ir kairiuosius, Dvasia mus mato kaip priklausančius Jėzui ir Tėvui. Pasaulis mumyse mato konservatyviuosius ir pažangiuosius, Dvasiai mes esame Dievo vaikai. Pasaulio požiūriu Bažnyčia – tai nelabai gerai veikianti struktūra; dvasiniu požiūriu – tai gailestingumo ištroškusių brolių ir seserų bendruomenė. Grįždami į pirmųjų Sekminių dieną, suprantame, kad svarbiausia Bažnyčios misija yra skelbimas, kad turime dalytis su kitais tuo, ką patys be jokių nuopelnų ir visiškai neatlyginamai esame gavę. Jei nuolankiai mylėsime ir džiugiai tarnausime, pasaulis mumyse matys Dievo atspindį.

Popiežius prašė saugotis trijų pavojų, kurie labiausiai kenkia mūsų pašaukimui būti dovana kitiems. Pirmiausia – tai narcisizmas, žiūrėjimas į save, įsivaizduojamas savarankiškumas ir šaunumas. Bloga ir jam priešinga laikysena – įsivaizdavimas, kad visi mums tik bloga linki, kad esame visų skriaudžiamos aukos. Su pastarąja susijusi ir trečia su tikru krikščionišku pašaukimu nesiderinanti ypatybė – pesimizmas.

Sekminių homiliją popiežius užbaigė malda: „Šventoji Dvasia, kuri esi Dievo atmintis, padėk mums visada atsiminti gautas dovanas. Gelbėk mus nuo stingdančio egoizmo, uždek mumyse troškimą tarnauti, daryti gera. [...] Tu, kuri esi darna, skatink mus būti vienybės kūrėjais. Tu, kuri esi dovana, duok mums drąsos išeiti iš savęs, vieniems kitus mylėti ir vieni kitiems padėti, kad būtume viena šeima.“