Eucharistija – Viešpaties meilės mums neužmirštamo skonio maistas
Labai svarbu atminti. Be atminties susvetimėjame, tampame egzistencijos perėjūnais, išsirauname iš mus maitinančios dirvos, leidžiamės nešami kaip lapai vėjyje. Devintinių sekmadienio Žodžio liturgija pradėta Mozės ištartu „Atmink!“ – „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas (Įst 8, 2). Atminti reiškia vėl atkurti stiprius ryšius, jaustis istorijos dalimi, alsuoti su tauta. Tai nėra asmeninis reikalas, bet būdas vienytis su Dievu ir kitais. Todėl ir Biblijoje Dievo atminimas perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau ką daryti, jei nutrūksta atminimo perdavimo grandinė?
Popiežius Devintinių homilijoje sakė, jog Dievas žino, kokie mes trapūs ir kaip sunku išsaugoti atmintį. Todėl jis atlikto neregėtą dalyką: paliko savęs atminimą – ne tik žodžius, raštus ar ženklus, nes lengva užmiršti, ką išgirstame, perskaitome ar pamatome; jis mums davė maistą, kurio skonį sunku užmiršti. Jis paliko mums duoną, kurioje yra jisai, – gyvas ir tikras – ir kurio skonyje yra visa jo meilė mums. Priimdami ją galėtume ištarti: „Viešpatie, tai tu; atmink mane!“. Todėl Jėzus paprašė: „Tai darykite mano atminimui!“ (1 Kor 11, 24).
Eucharistija nėra tiktai atminimas, bet tikras dalykas, faktas – mums atgimstančios Viešpaties Velykos, Dievo atminimas, kuris nepalieka vienų ir išgydo mūsų pažeistą atmintį.
Per Eucharistiją Viešpats išgydo nuo neigiamos atminties, primenančios nesėkmes ir sukeliančios blogą jausmą, jog esame netikėliai, nuolat klystantys, kad esame klaida. Tačiau Jėzus ateina pasakyti, kad taip nėra. Jis džiaugiasi galįs būti artimas, kai Jį priimame primena, kokie esame jam brangūs. Esame laukiami jo puotos kviestiniai svečiai, kurių jis trokšta ne tik todėl, kad jis dosnus, o todėl, kad jis tikrai mus myli. Jis mato ir myli mus, mūsų grožį ir gerumą. Jis žino, kad nuodėmė yra ne mūsų tapatybė, o liga, užkratas. Ir jis ateina su Eucharistija, kurios antikūnai gydo nuo neigiamos atminties ligos. Su Jėzumi įgyjame imunitetą nuo nusivylimo. Šitaip Eucharistija mus padaro nešančiais Dievą, jo džiaugsmą, o ne negatyvumą.
Mes, kurie einame į Mišias, ką nešame į pasaulį: nusivylimus, kartėlį ar Viešpaties džiaugsmą? Priimame Komuniją, paskui einame skųstis, kritikuoti, aimanuoti? Šitaip elgdamiesi nieko nepagerinsime, tačiau Viešpaties džiaugsmas pakeičia gyvenimą, sakė popiežius.
Dovanodamas save – paprastą kaip duoną – Viešpats kviečia neeikvoti gyvenimo ieškant tūkstančio nereikalingų dalykų, sukuriančių priklausomybes ir paliekančių mus tuščius. Eucharistija gesina daiktų troškimą ir uždega noru tarnauti, primena, kad nesame tik išalkusios burnos, bet esame jo rankos, kad pamaitintume alkstančiuosius. Būtina rūpintis stokojančiais maisto ir orumo, neturinčiais darbo ir negalinčiais pragyventi, rūpintis taip konkrečiai, kaip konkreti yra Jėzaus mums dovanojama Duona. Jėzus Eucharistijoje tampa artimas: nepalikime vienų šalia esančių vienišų žmonių.
Broliai ir seserys, švęskime atminimą, kuris gydo mūsų atmintį, – švęskime Mišias. Tai turtas, kurį turime iškelti į pirmąją Bažnyčios ir mūsų gyvenimo vietą. Eucharistija gydo mūsų vidų, ypač dabar, kai mums jos taip reikia. (SAK / Vatican News)
