Pandemija priminė Dievo artumo svarbą; gyvenimas be jo – iliuzija
Popiežius padėkojo visiems, kurie pandemijos Italijoje kritiškiausiu metu stojo į pirmąsias eiles vykdyti sunkią, kartais herojišką tarnystę užkrėstiesiems ir sergantiesiems gelbėti. Popiežius dėkojo nacionalinėms, regioninėms ir municipalitetų institucijoms, parapijoms ir vienuolynams, taip pat savanoriams už dosnumą ir pasiaukojimą krizės laikotarpiu.
„Daugelis dėl šios tarnystės susirgo ir kai kurie mirė. Visus prisimename maldoje“, – sakė popiežius Pranciškus. Pacientai dažnai pasijuto turintys šalia angelus sargus, padėjusius stiprėti ir sveikti, guodusius ar net palydėjusius iki pat susitikimo su Viešpačiu slenksčio.
Pandemija nuo pamatų paženklino žmonių ir bendruomenių gyvenimus. Ligonius ir daugelį mirusiųjų, kurių nevalia užmiršti, pagerbsime kurdami rytojų. Būtina atminti dosnios meilės ir pasiaukojimo pavyzdžius, kurie moko, koks svarbus artumas, aukojimasis dėl žmonijos brolybės ir taikingo sugyvenimo.
Tai mums leidžia išeiti iš krizės dvasiškai ir morališkai stipresniems, tačiau ne vieniems, o su Dievu ir jo malone. Dievas neapleidžia, o per Kristų suteikia prasmę šiai tikrovei ir mūsų ribotumui. Jam padedant galime įveikti dar sunkesnius išbandymus, sakė Pranciškus. Dievas mus sukūrė bendrystei ir brolybei. Dabar dar aiškiau matome, kokia iliuzija manymas, kad viską galime patys, kad galime statyti individualizmu paremtą visuomenę. Būkime budrūs, tęsė Pranciškus, nes praėjus krizei lengva vėl atkristi į šią iliuziją. Lengva greitai užmiršti, kad mums reikia kitų, reikia kažko, kas pasirūpintų mumis, suteiktų drąsos. Lengva užmiršti, kad visiems mums reikia ranką ištiesiančio Tėvo. Jo šauktis, maldauti, nėra iliuzija; iliuzija – manyti, kad galime apsieiti be jo!
Karantino laikotarpiu žmonės negalėjo asmeniškai dalyvauti liturginėse apeigose, tačiau toliau jautė priklausymą bendruomenei, meldėsi individualiai ar šeimoje, taip pat pasinaudodami medijomis, būdami dvasinėje vienybėje ir jausdami, kad Viešpaties apkabinimas įveikia erdvės ribas. Dvasininkų uolumas ir kūrybingumas padėjo tikintiesiems tęsti tikėjimo kelionę, nepasilikti vieniems su skausmu ir baime, sakė Pranciškus, ypač padėkojęs kunigams už jų apaštališką uolumą ir guodžiančio Dievo artumo liudijimą.
Pranciškus patikino, jog medikai, slaugai, savanoriai ir kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, savo pasiaukojančiu darbu pandemijos laikotarpiu „pradėjo stebuklą”. Pacitavęs garsųjį italų rašytojo Manzoni romaną „Sužadėtiniai“: „Niekada nesu matęs, kad Dievas pradėtų stebuklą ir jo gerai neužbaigtų“, – Pranciškus visiems palinkėjo tęsti gerus darbus: „Gerai tepasibaigia ir jūsų pradėtas stebuklas“, – palinkėjo popiežius ir, užtikrinęs, kad už visus meldžiasi, suteikė palaiminimą“. (SAK / Vatican News)
