Paieška

Popiežiaus katechezė: Dievo rankos vienintelės saugios

Popiežius Pranciškus trečiadienį bendrojoje audiencijoje skaitė katechezę apie Karaliaus Dovydo maldą, išreiškė solidarumą Meksikoje nuo stipraus žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms, užtikrino maldą ypač už mirusius ir sužeistuosius. Pasveikinęs su Jono Krikštytojo liturgine švente popiežius palinkėjo vasarą ramiai ir saugiai leisti atostogas. Pranciškaus tradicinė bendroji audiencija dėl pandemijos vyko nuotoliniu būdu, be maldininkų dalyvavimo. Pranciškus kreipėsi į tikinčiuosius iš Popiežiškųjų rūmų bibliotekos.

„Brangūs broliai, seserys, prasideda atostogų laikotarpis. Nors esame varžomi apribojimų dėl pavojaus užsikrėsti koronavirusu, linkiu, kad šis laikotarpis būtų ramaus poilsio, gerėjimosi kūrinijos grožiu ir žmonijos ryšių su Dievu sustiprinimo metas.“

Malda užtikrina ryšį su Dievu

 

Aštuntojoje katechezėje apie maldą popiežius kalbėjo apie karalių Dovydą, psalmių autorių, kuris kaip Jėzus gimė Betliejuje ir kuriam Viešpats skyrė ypatingą misiją, suteikdamas centrinę vietą Dievo tautos išganymo istorijoje ir mūsų tikėjime.

Dovydas visų pirma yra ganytojas. Jis jaunystę praleido po atviru dangumi kalvotose Betliejaus ganyklose, jį galima įsivaizduoti kaip piemenį, supamą vėjo, gamtos garsų ir saulės spindulių. Dovydas išeidavo į ganyklas su citra – į kankles panašiu muzikos instrumentu – ir vienatvėje leisdamas ilgas bandos ganymo valandas skambindavo šlovindamas Dievą.

Dovydo uždavinys – ganyti tėvo bandą ir saugoti gyvulius nuo galimų pavojų. Jis ganyklose išmoko daugelio dalykų, įgijo svaidyklininko įgūdžius. Nedaug kas keisis jo elgesyje, kai jis taps atsakingas už Dievo tautos gerovę. Tačiau vėliau, kai jau bus nusidėjęs ir išgirdęs pranašo persmerkimą dėl savo rimtos nuodėmės, Dovydas supras, kad nebuvo geras ganytojas, nebuvo nuolankus tarnas, bet buvo sergantis valdžios troškimu, brakonierius, kuris žudo ir plėšia.

Kitas Dovydo pašaukimui būdingas bruožas yra poeto siela. Tai leidžia daryti išvadą, kad jis nebuvo vulgarus, kas dažnai nutinka žmonėms, priverstiems ilgai gyventi atskirtiems nuo visuomenės. Jis yra jautrus, myli muziką, dainavimą ir nesiskiria su citra – gieda Dievui džiaugsmo himnus, raudas ir nuodėmių išpažinimo giesmes.

Dovydui prieš akis atsiveriantis pasaulis nėra nebyli scena. Jis gyvenimo dalykuose mato esminį slėpinį. Štai čia ir užgimsta malda: iš įsitikinimo, kad gyvenimas nėra kažkas, kas įvyksta atsitiktinai, bet yra nuostabus slėpinys – jis įkvėpia poeziją, muziką, padėką, šlovinimą arba raudą, maldavimą. Kai trūksta šio matmens, kai žmogui trūksta poezijos, jo siela šlubuoja. Pagal tradicijos perduotas žinias, Dovydas minimas kaip didysis psalmių sumanytojas ir autorius. Dažnai psalmių pradžioje minimas Izraelio karalius, kai kurie jo gyvenimo epizodai.

Dovydas puoselėja svajonę: būti geruoju ganytoju. Jam kartais sekasi to siekti, kitais kartais nelabai. Tačiau išganymo istorijos kontekste svarbiausia yra tai, kad Dovydas yra kito Karaliaus pranašystė; jis – skelbimas, Gerojo ganytojo Jėzaus provaizdis.

Pažvelkime į Dovydą – jis yra šventasis ir nusidėjelis, persekiojamas ir persekiotojas, auka ir budelis – tai prieštaravimas, tačiau toks buvo Dovydas. Ir mes pastebime savo gyvenime dažnai esančius priešingus bruožus – visi žmonės gyvenimo eigoje dažnai nusideda nenuoseklumu. Dovydo gyvenime yra auksinis siūlas, sujungiantis visa, kas jam įvyksta. Tas siūlas – tai malda, niekuomet neužgęstantis balsas. Dovydas nuolat meldžiasi: Dovydas šventasis – meldžiasi, nusidėjėlis – meldžiasi, persekiojamas – meldžiasi, persekiotojas – meldžiasi, auka – meldžiasi, net ir būdams žmogžudžiu – Dovydas meldžiasi. Tai jo gyvenimo auksinis siūlas; jis – maldos žmogaus, malda – niekuomet neužgęstantis balsas: nors jo tonas kartais džiugus, kartais raudantis, tačiau taiu visuomet ta pati malda, keičiasi tik jos melodija. Šitaip Dovydas mus moko į dialogą su Dievu sudėti viską: džiaugsmą ir kaltę, meilę ir skausmą, draugystę ir ligą. Viskas gali virsti žodžiu, kuriuo kreipiamės į Tą, kuris visuomet mūsų klausosi.

Vienatvę patyręs Dovydas iš tikrųjų niekuomet nebuvo vienas. Tai yra maldos galia, kurią patiria visi, kurie skiria maldai vietos savo gyvenime. Malda sukilnina. Dovydas – kilni asmenybė todėl, kad meldžiasi. Jis – žmogžudys, kuris meldžiasi, atgailauja, ir maldos dėka, grįžta kilnumas. Malda sukilnina. Malda leidžia užtikrinti ryšį su Dievu; Jis – tikrasis žmogaus gyvenimo kelionės Draugas, kad ir būtume kamuojami šimto gyvenimo negandų. Visuomet malda: „Ačiū, Viešpatie!“; „Bijau, Viešpatie!“, „Padėki, Viešpatie!“; „Atleiski, Viešpatie!“. Malda sukilnina, leidžia vėl būti Dievo rankose, Jo iš meilės mums sudėtose rankose, jos –vienintelės saugios mūsų rankos.

Popiežiaus katechezės apie Dovydo maldą pradžioje buvo perskaityta Dovydo Padėkos giesmės ištrauka iš jo 18 psalmės (Ps 18 2–3. 29. 33):

„Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe! Viešpatie, mano uola, mano tvirtove, mano gelbėtojau, mano skyde, mano išganymo jėga!. Juk mano lempą, Viešpatie, tu uždegei, – Viešpats, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes; tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga ir padarė saugų mano kelią.“

(SAK / Vatican News)

2020 birželio 24, 10:56