Popiežiaus katechezė: Abraomas moko su Dievu kalbėtis, kaip vaikas su tėvu
Mažai ką žinome apie Abraomo kilmę, Biblija nutyli pirmojo patriarcho praeitį. Galima manyti, kad jis garbino kitas dievybes, gal buvo išminčius, pratęs stebėti dangų ir žvaigždes. Abraomui Dievas pažadėjo, kad jis palikuonių turės tiek, kiek danguje žvaigždžių.
Abraomas išvyksta, klausosi Dievo balso ir pasitiki tuo, ką sako. Šitaip gimsta naujas būdas suvokti santykį su Dievu. Todėl didžiosioms dvasingumo tradicijoms – žydų, krikščionių, musulmonų – Abraomas yra tobulas Dievo žmogus, gebantis juo pasikliauti net tada, kai Dievo valia sunkiai suprantama, o kartais ir nesuvokiama.
Kai Dievas kalba, žmogus tampa jo pašnekovu: šis žodis skirtas jam, o jo gyvenimas tampa dirva, kurioje Dievo žodžiui skirta įsikūnyti. Tai didžioji naujiena žmonijos religiniame gyvenime. Tikinčiojo gyvenimas tampa pašaukimu, vieta, kurioje pažadas tampa tikrove.
Galime drąsiai tvirtinti, kad tikėjimas per Abraomą tampa gyvenimo istorija. Dievas jau nebėra esantis tik kosminiuose reiškiniuose, tolimas, kartais bauginantis. Abraomo Dievas tampa savas – „mano Dievas“, mano gyvenimo Dievas, palydintis gyvenimo kelionėje, neapleidžiantis: Apvaizdos Dievas.
„Savęs ir jūsų klausiu: ar ir mes šitaip patiriame Dievą, kuris yra „mano Dievas“, asmeninėje gyvenimo kelionėje palydintis, neapleidžiantis, viso mano gyvenimo Dievas? Ar ir mūsų patirtis tokia? Susimąstykime!“
Pranciškus papasakojo stulbinantį epizodą iš žinomo prancūzų mokslininko ir mistiko Blaise'o Pascalio gyvenimo. Kompiuterio prototipo Paskalinos ir kitų mokslinių išradimų pionierius gyveno trumpai, tik 39 metus. Gilus mąstytojas ir maldos žmogus Pascalis norėjo išleisti teologinę knygą, bet nespėjo, jo garsieji raštai „Mintys“ („Pensées“) – jau pomirtinis veikalas.
Popiežius papasakojo apie kitą Pascalio tekstą – „Atmintinę“ („Mémorial“), pasak popiežiaus, „vieną iš originaliausių dvasingumo istorijoje“, surastą po filosofo mirties: nedidelį popieriaus lapą su užrašyta mistine patirtimi Pascalis įsiuvo į savo liemenės vidų. Tai tekstas, liudijantis Abraomo tikėjimo patirtį, sakė popiežius ir perskaitė jo pirmąsias eilutes:
„Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve, ne filosofų ir išminčių Dieve. Tikrumas. Tikrumas. Jutimas. Džiaugsmas. Ramybė. Jėzaus Kristaus Dieve!“
Anot Šventojo Tėvo, ši Paskalio mintis nėra intelektualinis Dievo apibrėžimas, o gyva Dievo patirtis, Paskalis net užrašė šio įvykio datą: 1654 lapkričio 23 d. Tai nėra mintys apie abstraktų ar kosminį Dievą. Čia žmogaus, asmens Dievas, pašaukimo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, tikrumo, jutimo ir džiaugsmo Dievas, sakė Pranciškus.
Tęsdamas trečiadienio katechezę popiežius patikino, jog Abraomo malda reiškiasi veiksmais. Jis kiekviename gyvenimo tarpsnyje stato Dievui altorius iš akmenų, primenančius jo gyvenimo kelionę su Dievu. Viešpats yra staigmenų Dievas, apsilanko trijų svečių pavidalu, Abraomui ir jo žmonai Sarai pažada sūnaus Izaoko gimimą, nors jie jau seni.
Abraomas virsta Dievui artimu, su juo kalbančiu ir diskutuojančiu, bet visada ištikimu, iki pat galutinio išbandymo, kai Dievas paprašo paaukoti sūnaus Izaoko gyvybę. Tada tikėjimas Abraomui tampa išbandymu, tai tarsi ėjimas per tamsią naktį, kai danguje nesimato žvaigždžių. Ir mums dažnai tenka eiti per tamsą, bet eikime su tikėjimu! „Dievas sulaikys Abroamo ranką nuo smurto pamatęs, kad jis iki galo ištikimas“, – priminė popiežius.
„Broliai, seserys, mokykimės iš Abraomo“, – sakė Pranciškus. – „Nebijokime diskutuoti su Dievu. Kartais ant jo pykstame. Tačiau ir tai yra maldos išraiška. Nes tik vaikas gali supykti ant tėvo ir vėl su juo susitaikyti. Mokykimės melstis iš Abraomo: kaip atvirai kalbėti ir ginčytis su Dievu, priimti Dievo žodį ir jį įgyvendinti. Mokykimės kalbėtis su Dievu taip, kaip vaikas kalbasi su savo tėvu; jo klausytis, atsakyti, diskutuoti. Tačiau atvirai, kaip vaikas su tėvu. Šitaip Abraomas mus moko, kaip melstis.“ (SAK / Vatican News)
