Popiežius sekmadienio vidudienį. Kokia dirva esame?
Pasak popiežiaus, mums skirtą Dievo žodį mes dažnai priimame taip, tarsi būtume kelias, ant kurio bertus grūdus sulesa atskridę paukščiai. Esame išsiblaškę, klausomės visokių tauškalų, leidžiamės suvedžiojami ideologijų, ieškome vis naujų emocijų, esame praradę tylos, susikaupimo skonį, nemokame kalbėtis su Viešpačiu, rizikuojame prarasti tikėjimą.
Dievo žodį galime priimti ir kaip akmenuotas laukas, kurį dengia labai plonas derlingos žemės sluoksnis. Į tokią žemę kritę grūdai greitai išleidžia daigus, bet jie neturi už ko įsikabinti, nėra kur suleisti šaknų. Čia kalbama apie laikiną entuziazmą, paviršutiniškumą, kuris nesugeba įsisavinti Dievo žodžio. Kai ištinka sunkumai, baimė, kančia, mūsų silpnas tikėjimas nuvysta kaip tarp akmenų išdygęs želmuo.
Esame panašūs ir į žemę, kurioje priaugę erškėčių. Pasak popiežiaus, erškėčiai, apie kuriuos kalbama šiame palyginime, – tai supasaulėjimas, turtai, karjeros troškimas. Visi šie pasaulio rūpesčiai nepalieka vietos tikėjimui, jį nustelbia.
Tačiau, sakė Pranciškus, mes galime būti ir derlinga žemė, į kurią kritę grūdai gražiai sudygsta ir išaugina gausų derlių. Derlinga žemė – tai tie, kurie priima Dievo žodį į širdį, stengiasi kiekvieną dieną pagal jį gyventi.
Dievo Žodis yra skirtas visiems. Dievo žodžio grūdas beriamas į kiekvieno mūsų dirvą. Dėl to turime savęs klausti: kokia dirva mes esame? Į ką mes panašūs: į kelią? Akmeningą žemę? O gal į erškėtyną? Tačiau, jei norime, mes galime išpurenti savo žemę, kad į ją kritęs Dievo žodis duotų vaisių. Jis jau yra pasėtas mūsų širdyse, tačiau nuo mūsų priklauso, kaip mes su juo pasielgsime, sakė popiežius ir baigdamas prašė Mergelės Marijos užtarimo.
„Švenčiausioji Mergelė Marija, tobulas derlingos dirvos pavyzdys, savo užtarimu tepadeda mums tapti žeme, kurioje nebūtų nei piktžolių, nei akmenų, kad augintume gerus vaisius sau ir mūsų broliams bei seserims.“ (JM / Vatican News)
