Popiežiaus katechezė apie socialinę nelygybę. Dalydamiesi sužadinsime žmonijos viltį
Gyvename pasaulyje, kuriame nedaugeliui turtingųjų priklauso daugiau turtų nei visai likusiai žmonijai. Šitoks neteisingumas šaukiasi dangaus keršto! Antra vertus dabartinis ekonomikos modelis yra abejingas žalai, daromai mūsų bendriems namams, tęsė Pranciškus. Jau nedaug trūksta, kad būtų peržengtos neleistinos ribos su labai rimtomis ir nepataisomomis pasekmėmis mūsų planetai: nyksta bioįvairovė, keičiasi klimatas, kyla jūros vandens lygis, naikinami tropiniai miškai. Socialinė nelygybė ir gamtos niokojimas ne tik vyksta tuo pačiu metu, bet turi tas pačias šaknis – nuodėmę, norą pavergti ir užvaldyti brolius ir seseris, gamtą ir patį Dievą. Tačiau tai nėra Kūrėjo planas.
Dabartinės pandemijos ir jos sukeliamų socialinių pasekmių laikais daug žmonių rizikuoja netekti vilties. Dabar, kai gyvename sukaustyti netikrumo ir baimės, prašau visų priimti Kristus teikiamą vilties malonę. Kristus mums padeda perplaukti per audringą ligos, mirties ir neteisingumo vandenyną.
Pandemija išryškino socialines problemas, ypač nelygybę. Kai kas gali dirbti iš namų, bet daugeliui kitų tai nėra įmanoma. Kai kurie vaikai, nepaisant sunkumų, toliau ugdomi nuotoliniu būdu, bet daugeliui kitų mokslai staiga nutrūko. Kai kurios turtingesnės šalys gali skirti finansus krizei spręsti, tačiau kitoms tai reikštų užstatyti savo ateitį.
Žmogus – homo sapiens – virto „homo œconomicus“ – savanaudiškai skaičiuojančiu valdytoju. Užmirštame, jog esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, kad esame bendraujantys, kūrybingi, solidarūs, gebantys mylėti.Iš visų gyvų kūrinių žmonės yra labiausiai gebantys bendradarbiauti, o bendruomenėse jie suklesti, kaip liudija šventųjų pavyzdys.
Tačiau tuomet, kai vieni, apsėsti aistros vis daugiau turėti, neprileidžia milijonų kitų žmonių prie pagrindinių gėrybių, kai ekonominė ir technologinė nelygybė drasko visuomenės audinį, kai priklausomybė nuo besaikės materialinės pažangos ima kelti grėsmę bendriems namams, tada mes negalime likti sudėję rankų. Ne! Tai liūdna. Žvelgdami į Kristų ir būdami tikri, kad jo meilė veikia per jo mokinių bendruomenes, turime veikti išvien, su viltimi sukurti kažką kito ir geresnio. Dieve įsišaknijusi krikščioniškoji viltis yra mūsų inkaras. Ji palaiko troškimą dalytis, stiprina mūsų kaip Kristaus mokinių misiją dalytis viskuo taip, kaip jis darė.
Tai suprato pirmosios krikščionių bendruomenės, kurios, kaip ir mes, gyveno sudėtingais laikais. Būdami vienos širdies ir vienos sielos, krikščionys atiduodavo visas savo materialines gerybes bendruomenei. Šitaip jie liudijo Kristaus malonės juose gausą, sakė popiežius. Jis tęsė: dėl pandemijos visi išgyvename krizę. Tačiau po krizės niekas nelieka toks, koks buvo. Tapsime geresni arba blogesni. Turime apsispręsti, ar po krizės ir toliau palaikysime ekonomiką, paremtą socialiniu neteisingumu ir nepagarba aplinkai, kūrinijai ir bendriesiems namams?
Popiežius linkėjo, kad dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės sugebėtų atkurti kūrinijos apsaugos ir socialinio teisingumo tikrovę, tokiu būdu liudyti prisikėlusį Kristų. Jei susirūpinsime Kūrėjo suteikta kūrinijos dovana, jei dalysimės su bendruomene tuo, ką turime, kad niekam nieko netrūktų, tada tikrai galėsime sužadinti viltį sukurti sveikesnį ir teisingesnį pasaulį.
„Prašau atminti vaikus, kiek daug vaikų miršta iš bado ir dėl neteisingo turtų paskirstymo ir kiek daug vaikų dėl tos pačios priežasties negali lankyti mokyklos. Dėl alkio kenčiantys ir teisę lankyti mokyklą praradę stokojantys vaikai tepadeda mums suprasti, kad po šios krizės turime tapti geresni.“ (SAK / Vatican News)
