Popiežiaus katechezė. Turime progą kurti geresnį pasaulį
Pandemija parodė, koks sunkus skurstančių žmonių gyvenimas ir kiek daug pasaulyje nelygybės. Nors virusas nepaiso žmonių skirtumų, tačiau jis savo niokojančiame kelyje rado didelę nelygybę ir daug diskriminacijos. Ir jas dar labiau padidino.
Tad atsakas į pandemiją gali būti dvejopas, sakė Pranciškus. Visų pirma būtina rasti vaistus nuo nedidelio, bet baisaus viruso, parklupdžiusio visą pasaulį. Kita vertus, turime gydyti pasaulį ir nuo kito baisaus viruso – socialinės neteisybės, nevienodų galimybių, atskirties ir nepakankamos silpniausiųjų apsaugos. Šiame dvigubame gydyme negali pristigti to, kam mus įpareigoja Evangelija, – pirmumas turi būti skiriamas vargstantiesiems. (plg. EG, 195). Tai ne politinis, ideologinis ar partinis pasirinkimas. Pirmenybė vargstantiesiems įrašyta pačiame Evangelijos centre. Jėzus mus to moko savo pavyzdžiu. Jis, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą. Jis tapo vienu iš mūsų. Šis pasirinkimas yra Evangelijos centre, Jėzaus mokymo centre.
Pats Kristus, kuris yra Dievas, apiplėšė pats save, tapdamas panašus į žmones, ir pasirinko ne privilegijuotą gyvenimą, bet tapo tarnu (plg. Fil 2, 6–7). Jis gimė kuklioje šeimoje ir dirbo kaip amatininkas. Pradėdamas savo viešąją veiklą jis skelbė, kad Dievo karalystėje palaiminti vargšai (plg. Mt 5, 3; Lk 6, 20; EG, 197). Jis buvo kartu su sergančiais, vargstančiais ir kitų atstumtais žmonėmis, liudydamas jiems gailestingą Dievo meilę (plg. Katekizmas, 2444). Jis dažnai buvo smerkiamas, jam buvo priekaištaujama, kad jis susitepa bendraudamas su ligoniais, raupsuotaisiais, kurie pagal to metų įstatymus buvo laikomi nešvariais. Jis rizikavo, trokšdamas būti su vargstančiaisiais.
Pasak popiežiaus, tikrus Jėzaus sekėjus mes atpažįstame pagal tai, kad jie yra artimi vargstantiesiems, mažiesiems, ligoniams ir kaliniams, atstumtiesiems ir užmirštiesiems, neturintiems ko valgyti ir kuo apsirengti (plg. Mt 25, 31–36). Tai yra pagrindinis krikščionių autentiškumo kriterijus. Kai kas klaidingai mano, kad ypatingos meilės vargšams liudijimas yra tik tam tikros ypatingą pašaukimą gavusios mažumos pareiga, tačiau iš tikrųjų tai yra visos Bažnyčios misija (plg. Sollicitudo rei socialis, 42). „Kiekvienas krikščionis ir kiekviena bendruomenė yra pašaukti tapti Dievo įrankiais, kuriais jis vaduoja vargstančiuosius ir jiems padeda“ (EG, 187).
Tikėjimas, viltis ir meilė mus skatina eiti pas tuos, kam labiausiai reikia pagalbos. O tai reiškia, sakė popiežius, kad turime kartu su jais keliauti per gyvenimą. Turime leisti, kad mus evangelizuotų tie, kuriems labai artimas kenčiantis Kristus, leisti, kad jie mus užkrėstų savąja išgydymo patirtimi, mokytų mus savo išminties ir kūrybingumo. Dalytis su vargšais reiškia praturtinti vieniems kitus. Ir jei yra ligotų socialinių struktūrų, kurios neleidžia svajoti apie ateitį, turime dirbti kartu, kad ir jas išgydytume, pakeistume. Į tai mus veda begalinė Kristaus meilė, pasiekianti egzistencijos paribius. Paribius iškelti į centrą reiškia sutelkti savo gyvenimą į Kristų, kuris dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptumėte turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9).
Popiežius sakė, kad visi esame susirūpinę dėl pandemijos socialinių padarinių. Daugybė žmonių nori kuo greičiau sugrįžti prie normalaus gyvenimo, atnaujinti nutrauktą ekonominę veiklą. Tačiau normalumas neturėtų reikšti, kad norime sugrįžti prie socialinės neteisybės ir aplinkos niokojimo. Pandemija – tai krizė. Iš krizės išeiname pasikeitę – arba į gera, arba į bloga. Turime išeiti pasikeitę į gera, šalinti socialinę nelygybę ir gamtos niokojimą. Šiandien mes turime progą sukurti ką nors nauja. Galime labiau siekti neturtingųjų integracijos, o ne tik juos šelpti. Aš čia nenoriu smerkti šalpos, sakė popiežius. Šalpos darbai yra labai svarbūs. Tačiau turime žiūrėti toliau į priekį, spręsti problemas, dėl kurių reikalinga šalpa. Galime kurti tokią ekonomiką, kuri nenaudotų priemonių, kurios iš tikrųjų nuodija visuomenę, kaip, pavyzdžiui, pelno kėlimas darbo vietų mažinimo sąskaita. Tokia pelno samprata yra atskirta nuo realiosios ekonomikos, kuri turėtų tarnauti visiems žmonėms.
Pirmenybė neturtingiesiems – tai etinis ir socialinis reikalavimas, kylantis iš meilės Dievui, suteikiantis impulsą mąstyti ir kurti ekonomiką, kuri tarnautų žmonėms, ypač neturtingiesiems. Taip pat ir gydymas nuo viruso turėtų būti skirtas pirmiausiai tiems, kuriems jo labiausiai reikia. Būtų labai liūdna, jei, išradus vakciną nuo COVID-19, pirmenybė būtų suteikta turtingiesiems. Būtų liūdna, jei vakcina taptų vienos ar kitos valstybės nuosavybe, o nebūtų skirta visiems. Būtų skandalinga, pridūrė popiežius, jei visa valstybių parama būtų sutelkta toms ekonomikos šakoms, kurios neprisideda prie atskirtyje gyvenančių žmonių integracijos, netarnauja mažutėliams, nekuria bendro gėrio ir netausoja gamtos.
Virusas plinta pasaulyje, kuris yra nepaiso vargstančių ir pažeidžiamų žmonių, dėl to mes turime keisti pasaulį. Turime sekti dieviškuoju gydytoju Jėzumi, kuris gydė kūno ir sielos, taip pat socialines ligas. Turime kovoti su mažo nematomo viruso sukelta epidemija, kartu kovodami ir su didžiosiomis ir matomomis socialinio neteisingumo apraiškomis. Turime imtis darbo remdamiesi Dievo meile, periferijas kelti į centrą, paskutiniuosius statyti į pirmąsias vietas. Jei vadovausimės meile, įsikibusia vilties ir paremta tikėjimu, bus įmanomas sveikesnis pasaulis. Jei ja nesivadovausime – iš krizės išeisime blogesni. Viešpats mums tepadeda, teduoda mums jėgų, kad įveikę krizę būtume geresni ir sugebėtume daryti tai, ko dabartiniam pasauliui labiausiai reikia. (JM / Vatican News)
