Popiežius sekmadienio vidudienį. Tikėjimas – tai gyvenimas
Pasak popiežiaus, Jėzus, sąmoningai išprovokavęs tokį apaštalo tikėjimo išpažinimą, nori, kad jo mokiniai geriau jį pažintų ir būtų jam artimesni. Būdamas su savo sekėjais, ypač su dvylika ištikimiausių mokinių, Jėzus siekia, kad jų tikėjimas būtų brandesnis. Sekmadienio Evangelijoje aprašytoje scenoje Jėzus pirmiausiai klausia, ką kiti žmonės sako apie žmogaus Sūnų. Nesunku kalbėti apie kitus ar perteikti kitų nuomonę. Mokiniai atsako, kad, pasak kitų, Jėzus esąs pranašas. Antrasis Jėzaus klausimas skirtas patiems apaštalams: „O jūs kuo mane laikote?“ Visi akimirkai nutyla, nes kiekvienas supranta, kad asmeniškai jo klausiama, kodėl jis yra Jėzaus mokinys. Nejaukią tylą nutraukia Simonas, ryžtingai tardamas: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Šis atsakymas – toks tikras ir išsamus – negimė paties Simono galvoje, bet jis yra Dievo malonės padiktuotas. Jėzus sako: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ ir, pripažindamas savo mokinio sugebėjimą tuoj pat atsiliepti į malonės veikimą, iškilmingai pareiškia: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“. Jėzus paaiškina Simonui jam suteikiamo naujojo vardo – Petras – Uola – prasmę. Jo išpažintas tikėjimas yra tarsi tvirta uola, ant kurios Dievo Sūnus nori statyti savo Bažnyčią, kurti savo mokinių bendruomenę.
Šiandien mūsų visų Jėzus klausia: „O kuo jūs mane laikote?“ Turime į tai atsakyti ne teoriškai, bet tikėjimu ir gyvenimu, nes tikėjimas – tai gyvenimas, sakė Pranciškus. Ir mes, kaip pirmieji mokiniai, turime įsiklausyti į tai, ką sako Tėvo balsas mūsų viduje, ką skelbia aplink Petrą susibūrusi Bažnyčia. Turime aiškiai suprasti, kas mums yra Kristus: ar jis yra mūsų gyvenimo centras, ar jis – visų mūsų pastangų Bažnyčioje ir visuomenėje tikslas?
Visas sielovadines iniciatyvas mūsų bendruomenėse turi lydėti artimos meilės darbai, nes artimo meilė – tai pagrindinis kelias į tobulumą, sakė popiežius. Taip pat reikia atsiminti, kad darydami artimo meilės darbus niekada neturime išleisti iš akių Jėzaus. Krikščioniškoji artimo meilė – tai ne filantropija. Mylėti artimą – tai žiūrėti į kitus žmones Jėzaus akimis, matyti Jėzaus veidą vargstančiųjų veiduose.
Švenčiausioji Mergelė – Palaiminta įtikėjusi – tebūna mums tikėjimo į Kristų pavyzdys, tepadeda mums suprasti, kad pasitikėjimas juo suteikia prasmę mūsų daromiems artimo meilės darbams ir visam mūsų gyvenimui. (JM / Vatican News)
