Popiežius: rugsėjo 4-ąją melskimės už Libaną
Audiencijos pradžioje sveikindamas į Vatikano rūmų Šv. Damazo kiemą susirinkusius maldininkus popiežius stabtelėjo prie vieno kunigo, jam ištiesusio Libano vėliavą. Popiežius ją pabučiavo ir palaimino, pasikalbėjo su kunigu. Vėliau, po katechezės, tas kunigas buvo pakviestas ant pakylos, nuo kurios popiežius kalbėjo.
Po katechezės ir jos santraukų keliomis kalbomis, primindamas prieš mėnesį Libane įvykusią nelaimę, Pranciškus pakartojo prieš tris dešimtmečius pasakytus popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žodžius, kad Libanas per visą savo istoriją buvo vilties šalis, kad libaniečiai, net ir tamsiais savo istorijos laikais, išsaugojo tikėjimą į Dievą ir sugebėjo taip gyventi, kad jų šalis būtų tolerancijos žemė, pagarbos, darnaus sambūvio kraštas. Libanas – tai daugiau negu valstybė, kartojo Jono Pauliaus II žodžius Pranciškus. Libanas – tai laisvės žinia, pliuralizmo pavyzdys.
Popiežius prašė Libano politikus, religinių bendruomenių vadovus, visą visuomenę nuoširdžiai stengtis, kad būtų sėkmingai atstatyta labai nukentėjusi šalies sostinė. Prašė tarptautinę bendruomenę padėti Libanui įveikti visus jį slegiančius sunkumus. Popiežius drąsino ir guodė Beiruto gyventojus. „Tikėjimas ir malda tebūna jūsų jėga“, – sakė Pranciškus. Vyskupus, kunigus, vienuolius popiežius ragino su apaštališkuoju uolumu tarnauti savo žmonėms, būti santūriems, atsisakyti prabangos, duoti nuolankumo ir kuklumo pavyzdį.
Popiežius visus pasaulio katalikus paprašė šios savaitės penktadienį, rugsėjo 4-ąją, melstis ir pasninkauti už Libaną. Pranciškus taip pat pranešė, kad tą dieną keliaus į Libaną ir kartu su libaniečiais melsis jam atstovausiantis kardinolas valstybės sekretorius.
